Kuomet kažko ilgai laukiame, pats laukimo procesas gali virsti liūdnu ritualu, o galiausiai – absurdo teatru. 20 metų užsitęsusios batalijos dėl partnerystės reglamentavimo yra puikus tokio laukimo pavyzdys. Nuo 2000-ųjų, kai buvo priimtas naujas Civilinis kodeksas, girdėjome vis išradingesnius argumentus, kodėl Šeimos knygoje numatytas partnerystės institutas yra nereikalingas. Galime prisiminti „seną gerą“ dabartinio Seimo vicepirmininko Paulius Saudargo komentarą: „Du gaidžiai kiaušinio nepadės“, arba užsienio reikalų viceministro Manto Adomėno teiginį, kad partnerystė - tai „konstitucinis Trojos arklys“, o taip pat jau klasika tapusį argumentą, jog „visuomenė dar nepasiruošusi“. Tačiau net dabar, kai Seime jau egzistuoja politinė jėga, pasiruošusi besąlygiškai ginti LGBTQ+ teises, absurdo nemažėja. Anaiptol, partnerystės įstatymas buvo žadėtas po 100 pirmų na ...