Visa Europa sensta, darbo jėgos stygius lieka milžiniškas. Vienur bandoma prisitraukti darbingų žmonių iš svetur, kitur – ilginamas pensinis amžius.
Europos Komisija, siekdama išspręsti šį uždavinį ir padėti valstybėms konkuruoti pasaulinėje rinkoje dėl kvalifikuotų darbuotojų, pasiūlė tris veiksmus: palengvinti kvalifikuotų ir Europos Sąjungos (ES) ekonomikai reikalingų asmenų iš ES nepriklausančių šalių įdarbinimą, sparčiau pripažinti trečiosiose šalyse įgytas profesines kvalifikacijas ir įgūdžius bei skatinti judėjimą mokymosi tikslais.
Austrija medicinos personalą randa Tunise, Suomijos laivybos įmonės darbuotojų ieško Filipinuose, o Vokietijoje slaugos specialistais triūsia tūkstančiai žmonių iš Lenkijos.
Tad kurį kelią turėtų pasitrinkti Lietuva? Ar Lietuva jaučia darbuotojų stygių?
Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) direktoriaus prof. Boguslavo Gruževskio vertinimu, penktadalis gyventojų priklauso senstančiai visuomenės daliai, ir toji tendencija auga. Tai jaučiasi ir visoje Europoje. Didelio darbo jėgos trūkumo Lietuvoje nėra, tačiau nerimą kelia kelios ryškėjančios aplinkybės.
LSMC tyrimai rodo, kad apie 15 proc. jaunimo iki 30 metų Lietuvoje nedirba. Tad svarbu spręsti jaunimo, kuris nesimoko, nedirba ir neieško darbo, situaciją. Gerosios patirties pavyzdžių galime surasti, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, Olandijoje, tačiau jų nereikėtų aklai kopijuoti – reikia kurti unikalius sprendimus, atitinkančius nacionalinius interesus bei Lietuvos poreikius ir galimybes.
Kai kurios šalies savivaldybės už darbdavį sumoka pusę mokesčių, jei vasarą įdarbinamas jaunimas. Ši patirtis nuvilnijo nuo Visagino iki Elektrėnų. Tai ir yra neįkainojama lietuviška patirtis.
Visi pripažįsta, kad Lietuva turėtų pasirinkti savitą kelią, kuris maksimaliai panaudotų ES praktikas ir jas objektyviai pritaikytų. Lietuvos modelį turėtų sudaryti penki ramsčiai.
Vienas jų – jaunimo įtraukimas į darbo rinką. Antrasis – migracijos susisteminimas, duomenų bazės sukūrimas. Trečiasis – lankstesnė darbo rinkos politika atsižvelgiant ir į negalią turinčių žmonių poreikius. Dar vienas aspektas – darbo rinkos patrauklumas pensinio amžiaus gyventojams. Tai – užduotis, kurią reikėjo atlikti jau vakar, t.y. bent prieš kokius penkerius metus. Mes prarandame šiuos žmones, nors galėtume jiems padėti atrasti vietą, suteikdami įgūdžių, reikalingų prisitaikyti prie šiuolaikinės darbo rinkos. Galiausiai – darbo proceso modernizavimas, technologijų, robotikos panaudojimas, mažinant fizinio darbo imlumą.
Pripažinkime, darbo rinka ir migracijos suvaldymas – sudėtingas mechanizmai. Kai kurie tautiečiai jau nenoriai renkasi tam tikrą samdomą darbą ar tokias profesijas kaip tolimųjų reisų vairuotojas. Kita vertus, daug šiuolaikinių darbo vietų reikalauja aukštos kvalifikacijos. Tad mūsų migracijos politika turėtų brėžti aiškias kryptis, kokių specialistų mums reikia.
Kita svarbi mūsų veiklos kryptis – Lietuvos diasporos reemigracija arba sugrįžimas į gimtinę. Tam reikia darbdavių, valdžios atstovų, švietimo įstaigų vizitų į Norvegiją, Airiją ar Didžiąją Britaniją – šalis, kuriose gyvena nemažai tautiečių. Lietuviškos ugdymo įstaigos gali paskatinti mūsų tautiečiams rinktis pradines mokyklas ar progimnazijas Lietuvoje. Namų aplinka ir giminių palaikymas yra reikšmingi veiksniai, galintys paskatinti sugrįžti.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2024 metais į Lietuvą sugrįžo daugiau nei 18 tūkst. piliečių. Jau penkerius metus sugrįžtančiųjų skaičius yra didesnis, nei išvykstančių. Daugiausia grįžusiųjų – iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Vokietijos, Airijos ir Nyderlandų. Tai – džiuginančios tendencijos, kurias reiktų dar labiau puoselėti.
Galima kiek remtis ir Airijos patirtimi. Apie 1960–1970 m. airių emigracija – ypač į JAV buvo ženkli. Bet sutvarkius mokestinę bazę daug pasaulinio lygio bendrovių įsikūrė Dubline. Tai iš karto paskatino airius grįžti į Tėvynę.
Ir pabaigai – trumpas apibendrinimas: bijoti, kad išgyvename darbo jėgos stygių – pasenęs požiūris. Tiesiog turime nemažai žmogiškųjų išteklių, kurių deramai neišnaudojame. Žinoma, negalime atmesti ir imigracijos, tačiau ji turi būti pamatuota. Be to, šiuos procesus reikėtų drąsiau decentralizuoti ir patikėti juos savivaldybėms, nes regionai geriausiai žino, kokias sritis būtina plėtoti siekiant stiprinti ekonomiką ir gerinti visuomenės gerovę.
