Žodis „maras“ ir šiandien skamba grėsmingai. Todėl žinios apie galimą plaučių maro atvejį Rusijoje natūraliai kelia nerimą ir klausimus: ar maras iš tiesų grįžta, ar jis gali pasiekti Lietuvą, ar turime vaistų, ar sveikatos sistema pasirengusi. Mano profesinė patirtis leidžia teigti, jog šiuo metu nėra pagrindo kalbėti apie Europai artėjančią maro epidemiją, tačiau taip pat nėra pagrindo nekritiškai priimti viską, ką skelbia Rusijos institucijos.
Pasklidus žiniai, kad mirė 28 metų Irkutsko kovos su maru mokslinių tyrimų instituto darbuotoja, Rusijos institucijos tvirtina, kad jos mirties priežastis buvo nežinomos etiologijos plaučių uždegimas ir kad ryšio su institute tyrinėjamais pavojingais mikrobais nenustatyta. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų apie galimą mirties priežastį – plaučių marą, ligoninė buvo karantinuota, kontaktai stebimi ir imtasi papildomų atsargumo priemonių. Atsižvelgiant į tai, visiškai pagrįsta klausti, kokie tyrimai atlikti ligos ir mirties priežasčiai nustatyti, ar maro sukėlėjas (bakterija – Yersinia pestis) patikimai atmestas, ar galėjo minėto instituto darbuotoja užsikrėsti darbo metu laboratorijoje dirbdama su maro bakterijomis. Biologinio saugumo srityje pasitikėjimas kuriamas ne pareiškimais, o duomenimis. Kol nėra patikimų duomenų, nei patvirtinti galimo maro atvejo, nei visiškai atmesti tokios rizikos negalima.
Informacijos vakuumas neišvengiamai maitina ir sąmokslo teorijas. Jau dabar natūraliai kyla versijų, kad Rusija slepia tikrą protrūkį, kad iš laboratorijos galėjo „pabėgti“ specialiai sukurtas ir antibiotikams atsparus sukėlėjas, kad tai susiję su biologiniu ginklu ar naujos pandemijos pradžia. Šiuo metu nė vienai iš šių versijų nėra jokių patikimų įrodymų. Tačiau klaida būtų visus žmonių klausimus iškart nurašyti kaip fantazijas. Reikia aiškiai skirti faktą, hipotezę ir spekuliaciją: galimas laboratorinis incidentas nėra tas pats, kas biologinio ginklo kūrimas, vienas neaiškus susirgimas nėra epidemija, o informacijos trūkumas dar nėra įrodymas, kad protrūkis sąmoningai slepiamas.
Ką tai reiškia žmogui Lietuvoje? Net jei plaučių maras Rusijoje būtų patvirtintas, tai savaime nereikštų, kad infekcija pradės plisti po Europą. Epidemiologiniu aspektu pavojingiausia yra plaučių maro forma, nes ji gali būti perduodama nuo žmogaus žmogui per užkrėstus kvėpavimo takų lašelius artimo kontakto metu. Negydoma liga gali progresuoti itin greitai. Maras – bakterinė infekcija, todėl gydoma antibiotikais. Anksti pradėjus gydymą – iš esmės keičiasi ligos prognozė.
Žmonėms Lietuvoje šiuo metu nereikia nei respiratorių, nei kitų specialių apsaugos priemonių vien dėl žinių iš Sibiro. Taip pat nereikėtų manyti, kad keliautojų iš Rusijos atvykimo ribojimai savaime mus apsaugotų nuo infekcijos. Epidemiologijoje svarbiausia ne tik kelionės geografija, bet ir kontaktai, simptomai ir reali ekspozicijos rizika.
Ši istorija neišvengiamai primena ir Wuhano pamoką – iki šiol nėra galutinai nustatyta, kaip SARS-CoV-2 pirmą kartą pateko į žmonių populiaciją, todėl nėra pagrindo kategoriškai teigti, kad virusas kilo laboratorijoje. Tačiau viena pamoka aiški: jeigu pirmosiomis protrūkio dienomis svarbūs duomenys nesurenkami, neišsaugomi ar jais nesidalijama, vėliau kai kurių klausimų gali būti nebeįmanoma patikimai atsakyti. Todėl skaidrumas biologinio incidento pradžioje yra ne viešųjų ryšių, o epidemijų prevencijos klausimas.
Irkutsko atvejis primena ir kitą augančią grėsmę – antimikrobinį atsparumą. Šiandiena medikai žmones ramina sakydami, kad maras gydomas antibiotikais, tačiau ši ramybė remiasi viena sąlyga: antibiotikai turi išlikti veiksmingi. Pažymėtina, kad įvairių bakterijų atsparumas antibiotikams didėja visame pasaulyje ir tai jau ne vien racionalaus antibiotikų skyrimo klausimas, bet ir ilgalaikė biologinio saugumo problema. Tai nereiškia, kad dabar susiduriame su antibiotikams atsparaus maro sukėlėjo grėsme, tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog esami antimikrobiniai vaistai gali tapti nebeveiksmingi dėl pakitusių bakterijų.
Svarbiausias klausimas Lietuvai nėra, ar maras iš Sibiro „ateis“ iki mūsų. Daug svarbiau, ar mūsų sistema yra pasirengusi, jei rytoj atsirastų vienas pacientas su reta ir potencialiai ypač pavojinga infekcija. Pasirengimas protrūkiams prasideda ne tada, kai turime šimtus ligonių. Jis prasideda tada, kai turime vieną neįprastą atvejį ir gebame jį laiku identifikuoti.
Biologinio saugumo negalime laikyti vien medikų klausimu. Jis jungia visuomenės sveikatą, laboratorijas, veterinariją, civilinę saugą, gynybą, sienų kontrolę, mokslą ir komunikaciją. Prie šio sąrašo šiandien būtina pridėti ir informacinį atsparumą – gebėjimą biologinės grėsmės metu visuomenei aiškiai pasakyti, ką žinome, ko dar nežinome ir ką darome. Vieną grandį Lietuvoje tikrai turime – tai aukščiausio saugumo lygmens visuomenės sveikatos laboratoriją, į kurios biosaugumo reikalavimus valstybė yra investavusi milijonus eurų.
Irkutsko istorijos nereikėtų nei nuvertinti, nei paversti „juodosios mirties“ sugrįžimo scenarijumi. Visuomenei šiandiena svarbiausia žinoti, kad patvirtinto maro protrūkio Rusijoje kol kas nėra, Lietuvai nėra pagrindo imtis specialių individualių apsaugos priemonių. Tačiau valstybei ši istorija turi būti priminimas, kad biologinis saugumas reiškia gebėjimą anksti pastebėti grėsmę, ją patikimai ištirti, sustabdyti plitimą ir visuomenei nedelsiant pateikti patikimą informaciją.
Maro nereikia nei nuvertinti, nei mistifikuoti. Jį reikia suprasti, kontroliuoti ir būti pasirengus.
