Lietuva kitais metais pasieks beprecedentį finansavimą gynybai – 5,38 % nuo BVP. Lygiai tokį pat procentą turėjo Izraelis 2023 m. Irano ir Rusijos remiamų Hamas ir Hezbollah teroristų atakos išvakarėse. Todėl nesuklysime pasakydami, kad tai istorinis momentas mūsų šaliai. Ne tik todėl, kad Lietuvos gynybiniai pajėgumai pasieks nuo nepriklausomybės atkūrimo nematytas aukštumas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad siunčiame pasauliui – tiek NATO sąjungininkams, tiek Rusijai ir kitiems nedraugiškai nusiteikusiems režimams Rytuose – aiškią žinią, jog esame pasirengę gintis.
Nepaisant to, dabartinė Vyriausybė, numačiusi tikrai maksimalų, protingai įmanomą gynybos finansavimą, susiduria su sunkiai suvokiama prieš ją nukreipta dezinformacine kampanija. Ir šią kampaniją vykdo ne Rusija.
Sunku surasti racionalų paaiškinimą kai kurių mūsų saugumo analitikų nuolat vartojamiems „kremlinės“ valdžios epitetams, kai kalbama apie Vyriausybę, kurios dėka Lietuva netrukus turės be konkurencijos didžiausią gynybos biudžetą pagal procentą nuo BVP visame NATO aljanse. Ypatingai „kremliškumu“ dabartinius valdančiuosius mėgsta kaltinti Marius Laurinavičius, neaiškiais būdais suradęs kelią į Krašto apsaugos ministerijos uždarus posėdžius. Jo pagieža socdemams išaugo (ir atitinkamai pranašavimai apie pasidavimą į Kremliaus glėbį suintensyvėjo), kai teko susitaikyti, kad, pasikeitus KAM vadovybei, durys jam į šią ministeriją liks užtrenktos.
Pasakytina, kad pats M. Laurinavičius politologų bendruomenėje daug kam kelia šypseną ne tik dėl jo piktos, patyčiomis ir melu persmelktos arogantiškos „analitikos“, bet ir tiesiog juokingai klaidingų prognozių – 2014 m. pradžioje jis tvirtai dėstė, kad Rusija nėra suinteresuota nei Krymo aneksija, nei separatizmu Donbase. Po poros savaičių nuo jo prognozių viskas pasirodė esant priešingai. Ką gi, dabar lauksime M. Laurinavičiaus prognozių apie dabartinę „kremlinę valdžią“ išsipildymo.
Nuo M. Laurinavičiaus nedaug atsilieka ir VU TSPMI gynybos ekspertai. Pavyzdžiui, Deividas Šlekys – tikrai vienas gerbiamiausių karybos mokslininkų Lietuvoje – smarkiai augantį finansavimą gynybai, panašu, taip pat vertina neigiamai. Rekordinio kitų metų gynybos biudžeto formavime kažkokiu būdu jis įžvelgia socdemų sąmokslą prieš D. Šakalienę ir Prezidentą. Jis teigia, kad „Kremlius ateina pasiimti Krašto apsaugos ministerijos“. Kur čia pasiginčysi, iš tiesų Lietuvos ginklavimasis turbūt Kremliui labai palankus. O gal logika slypi visai kitur? Greičiausiai, jeigu krašto apsauga rūpintųsi konservatoriai, tuomet mūsų saugumo analitikai tai vertintų kaip Kremliui nepalankią ir, atitinkamai, Lietuvai palankią politiką. Bet kai šalies saugumu pradeda rūpintis socialdemokratai – tai jau Rusijai į naudą.
Panašu, kad tikrąją problemą mūsų analitikai mato ne gynybos biudžete, o jo valdytojuose. Tai patvirtina ir Deivido Šlekio kolega profesorius Tomas Janeliūnas, kuris taip pat nevynioja žodžių į vatą: „Ši Vyriausybė bus pati silpniausia per pastaruosius dešimtmečius. <…> Pirmalaikių rinkimų reikėjo jau šį rudenį.“ Drįstu abejoti, ar pirmalaikiai rinkimai dabar teigiamai atsilieptų kitų metų gynybos finansavimo planams. Norisi paklausti, kas Kremliui naudingiau: politinis chaosas Lietuvoje ar stabili valdžia, užtikrinanti didelį finansavimą gynybai?
Sveiką logiką visoje šioje šmeižto kampanijoje įžvelgti sunku. Kaip tik visa tai panašėja į sąmokslą ir dezinformacijos kampaniją – bandoma įtikinti visuomenę, kad ši Vyriausybė, dedanti tokias pastangas, kokių nei viena ankstesnė Vyriausybė nedėjo didinant Lietuvos gynybos pajėgumus, kažkokiu būdu yra palanki mūsų šaliai nedraugiškoms jėgoms.
Vienas iš šios dezinformacijos kampanijos elementų – skleidžiamos Lietuvos valstybę diskredituojančios spekuliacijos, kad krašto apsaugos ministrė neva buvo priversta atsistatydinti kilus ginčui dėl finansavimo gynybai. O iš tiesų, KAM vadovybės pasikeitimas neturėjo nė menkiausios įtakos kitais metais planuojamam gynybos biudžetui . Skaičiai, dėl kurių sutarė Prezidentas, Premjerė ir iš pareigų pasitraukusi krašto apsaugos ministrė, lieka nei per centimetrą nepasikeitę. Socialdemokratų viduje dėl to nėra jokių ginčų.
Nuolatinis intrigų kurstymas ir absurdiškų „kremlinės valdžios“ etikečių klijavimas jau susilaukė atgarsių ir užsienyje. Pavyzdžiui, mūsų artimos karinės sąjungininkės Vokietijos žiniasklaidoje jau kalbama apie tariamą Rusijos įtaką Lietuvos Vyriausybėje. „Frankfurter Rundschau“ paskelbto straipsnio antraštė skelbia: „Ginčas dėl „Kremliaus vyriausybės“ NATO šalyje: Lietuvos gynybos ministrė atsistatydino su trenksmu“. Panašia antrašte pasitinka ir kitas straipsnis: „Kremliaus sabotažas“ Rytų flange? Ministrė trenkia durimis po ginčo dėl finansavimo“.
Panašu, kad reputacinė žala Lietuvai jau padaryta. Kyla klausimas: ar taip aistringai apie Rusijos įtaką Vyriausybėje ir KAM skelbę saugumo analitikai ir visuomenininkai šią žalą darė tyčia ar tiesiog iš kvailumo? Nesinori laidytis negražiais epitetais, bet čia verta prisiminti liaudyje paplitusį „Rusijai naudingų idiotų“ terminą. Nepabijosiu pasakyti – manau, kad šį apibrėžimą atitinka asmenys, ypač jeigu jie yra žinomi ir įtakingi, kurie (ne)sąmoningai diskredituoja pastangas didinti valstybės gynybinius pajėgumus dabartinėje geopolitinėje situacijoje ir tokiu būdu kuria neigiamą įvaizdį apie Lietuvą ne tik Vakaruose, bet ir siunčia žinutę apie mūsų silpnumą Rytams.
Verta nepamiršti (ir minėtiesiems saugumo analitikams priminti), jog birželį įvykusiame NATO viršūnių susitikime Hagoje aljanso narės įsipareigojo iki 2035 m. gynybos reikmėms skirti ne mažiau nei 5 proc. nuo BVP. Be to, sutarta, kad ne mažiau kaip 3,5 proc. turi būti skirti „kietiesiems“ gynybos poreikiams (ginkluotė, karinė technika, personalas, pratybos ir kt.) ir iki 1,5 proc. su gynybos poreikiais susijusiems tikslams (infrastruktūrai, kibernetiniam saugumui, karo pramonei, civiliniam atsparumui ir kt.). Lietuva, kaip žinia, 2035 metų nusprendė nelaukti ir Hagoje iškeltą tikslą įgyvendinti jau kitąmet.
Toks Vyriausybės dėmesys gynybai netenkina ne tik minėtųjų saugumo analitikų. Gerbiami kolegos iš Tėvynės sąjungos Seime jau spėjo registruoti pasiūlymą, kuriuo siekiama apriboti KAM teisę valdyti asignavimus ir imperatyviai įpareigoti ją skirti visas lėšas tik „kietajai“ gynybai. Suprantama, kad opozicijos darbas yra nepasitikėti valdančiąja dauguma ir oponuoti jai. Tačiau verta nepamiršti, kad būtent Laurynas Kasčiūnas visai neseniai siūlė sudaryti vadinamąjį gynybos susitarimą, kuris bendriems valstybės saugumo tikslams suvienytų valdančiuosius ir opoziciją.
Kažkodėl dabar, kai kitiems metams suprojektuotas Lietuvos gynybos biudžetas yra pavyzdinis visame NATO bloke, šio pasiūlymo nebegirdime. Vietoje to gauname tik pagalių kaišiojimą į ratus, nors dar ką tik girdėjome moralizavimus apie būtinybę vienytis geopolitinių grėsmių akivaizdoje. Ir viskas tik dėl to, kad gynybą suvokiame ne tik kaip tankus ir patrankas, bet ir infrastruktūrą, be kurios bet kokios karinės technikos nauda tampa minimali.
Todėl į visą pigiu politikavimu kvepiančią kritiką galima atsakyti trumpai – mes renkamės kliautis NATO viršūnių susitikime priimtais sprendimais, o ne pasinaudoti konservatorių „meškos paslaugomis“ ir klausytis atitinkamų jų rekomendacijų, kurios nuoširdžios tiek, kiek pasitarnauja jų išsikeltam tikslui – net ir Lietuvos reputacijos kaina – grįžti į valdžią.
