Kai kalbame apie valstybę, mūsų vaizduotė dažnai piešia abstraktų ir statinį vaizdą – Seimas, Vyriausybė, partijos, Prezidentas. Šalia – tauta, rinkėjai, piliečiai. Tarsi arena, kurioje, atskirtos nematomu barjeru, varžosi dvi pusės – valdantieji prieš valdomuosius. Galia prieš pasitikėjimą.
Tai yra primityvus požiūris, sukonstruotas reitingų, komunikacijos ir politinės rinkodaros logikos. Jis nepakankamas, jei norime kalbėti apie valstybę kaip sudėtingą sistemą – tarpusavyje susijusių funkcijų ir struktūrų organizmą, kuris turi gebėti ne tik reaguoti į krizę, bet ir strategiškai veikti, prognozuoti, kurti.
Šiuolaikiniai valstybingumo teoretikai, kaip Francis Fukuyama, pabrėžia kitą aspektą – valstybė yra santykių, institucijų, funkcijų ir gebėjimų tinklas, o ne vienas postas ar partija. Fukuyama siūlo trijų komponentų modelį, sudarytą iš valdžios gebėjimų (institucijų stiprumo), teisės viršenybės ir atskaitomybės.
Kai vyrauja vien tik trečiasis elementas – atskaitomybė per reitingus, žiniasklaidą ir kampanijas, bet stinga gebėjimų ir teisinių garantijų, atsiranda tai, ką galime pavadinti reitingų demokratija. Tai sistema, kurioje politikai tampa nuolatiniais rinkimų kandidatais, reformos – komunikaciniais eksperimentais, o tikroji valstybės inžinierija lieka už kadro.
Lietuvoje reitingų demokratijos logika įsivyravo kaip dominuojantis veikimo algoritmas. Politinė kova tarp valdančiųjų ir opozicijos vis dažniau pasireiškia per komunikacinius karus, spaudos įtaką, o ne per idėjų ar vizijų konkurenciją.
Pastaruoju metu Socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė inicijavo struktūrines reformas sveikatos apsaugos, socialinės politikos, susisiekimo srityse. Tačiau viešojoje erdvėje matome, kaip komunikaciniai karai pakeičia diskusiją apie reformas ir jų strateginę reikšmę valstybės raidai. Sveikatos, socialinės ar švietimo pertvarkos pasitraukia į šešėlį, o į viešąją erdvę išmetamos biografinės insinuacijos, „neskanios istorijos“, moraliniai naratyvai. Reitingų demokratijos logikoje reformatorius tampa ne politiniu veikėju, o personažu, tinkamu nebent pajuokai arba sunaikinimui. Tačiau valstybinė reforma visada reiškia, kad kažkas praras privilegijas. Ir būtent tada ima veikti status quo saugotojai, kurie naudojasi nuo finansavimo priklausoma žiniasklaida savo interesams pasiekti.
Reitingų demokratijoje atsakomybė tenka ir opozicijai. Pastaroji, turėdama erdvės pasiūlyti alternatyvią viziją, dažnai renkasi lengvesnį, populistinio triukšmo kelią. Vietoj to, kad būtų valstybės ateities bendrakūrėja, ji tampa politinės rinkodaros konkurente, ruošiančia platformą kitam rinkimų sezonui.
Valstybės ateities klausimai nustumiami į šalį dėl „dėmesį kaustančių“ komunikacinių žinučių, politinės satyros laidų ir pasipriešinimo protestų. Taip vietoje dviejų skirtingų vizijų turime dvi komunikacines kampanijas. Kai visa politinė sistema pradeda veikti šia logika nebekyla klausimas, kas stato valstybę, o tik kas geriau įrėmina konfliktą.
Dar daugiau – ši viešosios erdvės logika ima atgrasyti kompetentingus, atsakingus, savo sritį išmanančius profesionalus nuo įsitraukimo į valstybės valdymą. Kai už kiekvieną strateginį sprendimą gresia asmeninis puolimas, reputacijos rizika ar šeimos šmeižtas, pasirinkimas lieka tarp asmeninės ramybės ir karo. O daug kas renkasi ramybę sau ir šeimai. Ir tai yra vienas didžiausių nuostolių valstybei: kai sprendimus priima ne tie, kurie geriausiai sugeba, o tie, kurie geriausiai prisitaiko prie informacinio triukšmo.
Šiandien politikos sprendimai dažnai grindžiami dviem kriterijais: kiek tai kainuos biudžete ir kiek tai kainuos reitinge. Tai kuria iliuziją, kad daugiau pinigų reiškia geresnį rezultatą, o aukštesnis reitingas – didesnį teisėtumą. Tačiau valstybės ateitį lemia ne šie duomenys, o sprendimų kokybė, ilgalaikiškumas ir sisteminė logika. Pavyzdžiui, jei Lietuva nori apsisaugoti nuo išorės grėsmių, nepakanka vien kelti gynybos biudžetą. Reikia sisteminio tinklo: universitetų, inžinierijos fakultetų, tyrimų centrų, technologinių įmonių, tarptautinių partnerysčių ir net kultūrinės diplomatijos. Kitaip tariant, reikia valstybės, veikiančios kaip vientisa, suvereni inovacijų sistema, o ne kaip krizėms reaguojantis finansų paskirstytojas.
1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos nariai kūrė valstybę be biudžeto ir be garantijų. Jie turėjo tai, ko šiandien dažnai trūksta – tikėjimą valstybės idėja. Jie rizikavo savo galva dėl valstybės ateities. Jie suprato, kad valstybė prasideda ne nuo apklausų rezultatų, o nuo mokyklos, kalbos, įstatymo ir atsakomybės. Jeigu Steponas Kairys būtų siekęs populiarumo, Lietuva galbūt būtų likusi tik autonomine provincija. Kurdami valstybę, jie negalvojo apie savo reitingus.
Valstybė – tai ne reitingų arena, o ilgalaikė struktūra ir sistema, veikianti pagal pamatinius demokratijos principus. Socialinių tinklų moralistai gali laimėti informacinę mūšį viešojoje erdvėje, bet tik idėjiškai pasiruošę politiniai lyderiai gali laimėti valstybės ateitį.
Valstybės raidą užtikrina ne politinių partijų reitingai, o pasitikėjimas valstybės institucijomis, sprendimų nuoseklumas ir tikslas, didesnis už bet kurio politiko asmeninę sėkmę. Reitingų demokratija yra patogi, bet trumpalaikė – ji maitina dėmesio poreikį, bet silpnina valstybinį imunitetą. Jei norime išlaikyti valstybę gyvą, turime permąstyti ne tik sprendimus, bet ir pačią viešąją erdvę, kurioje šie sprendimai konstruojami. Nes valstybės sistemai kenkia ne tik silpni sprendimai, bet ir informacinė aplinka, kurioje menkaverčiai epizodai užgožia strateginius pokyčius.
Todėl šiandien kaip niekad svarbu sugrąžinti į politiką sisteminius klausimus: ne „ką veikia premjeras?“, o kaip veikia valstybė? Ne „kas dabar populiariausias?“, o „kas liks po penkerių metų, kai praeis krizės ir reikės gyventi su priimtomis pasekmėmis?“
