Prisipažinkime – žodis „feminizmas“ vis dar sukelia reakcijų. Vieniems jis asocijuojasi su kova, kitiems – su radikalumu, dar kitiems atrodo, kad tai kažkas, kas šiandien jau nebereikalinga. Kartais net girdžiu: „Aš už lygias teises, bet nesu feministė.“

Ir kiekvieną kartą norisi paklausti – o kuo tuomet iš esmės skiriasi šie du dalykai? Nes jeigu tikime, kad žmogaus galimybės, teisės, orumas, saugumas ir pasirinkimai neturi priklausyti nuo jo lyties, labai tikėtina, kad jau pritariame pagrindinei feminizmo idėjai. Gal tiesiog bijome paties žodžio.

Feminizmas nėra kova prieš vyrus

Turbūt vienas didžiausių mitų yra įsitikinimas, kad feminizmas – tai moterų kova prieš vyrus. Man feminizmas reiškia visai ką kita. Tai siekis, kad moteris ir vyras turėtų vienodą teisę rinktis savo gyvenimą. Vienodą teisę būti išgirsti. Vienodą teisę į saugumą, pagarbą, išsilavinimą, ekonominį savarankiškumą, karjerą, šeimą, politinį dalyvavimą ir galimybę priimti sprendimus dėl savo gyvenimo. Feminizmas nesako, kad moterys turi tapti svarbesnės už vyrus. Jis sako, kad nė viena lytis neturi būti mažiau svarbi. Ir šiame sakinyje, man atrodo, telpa labai daug.

Feminizmas pirmiausia yra žmogaus teisių klausimas

Kuo daugiau dirbu su žmogaus teisių, moterų įgalinimo, smurto prevencijos, lyderystės ir visuomeninio dalyvavimo temomis, tuo aiškiau matau: feminizmo klausimo negalima atskirti nuo žmogaus teisių. Kai kalbame apie moters teisę būti saugiai savo namuose – kalbame apie žmogaus teises. Kai kalbame apie mergaitės teisę mokytis, rinktis profesiją ir svajoti be išankstinių ribų – kalbame apie žmogaus teises. Kai kalbame apie vienodą pagarbą darbo vietoje, galimybę siekti vadovaujančių pareigų ar dalyvauti politikoje – kalbame apie žmogaus teises. Kai kalbame apie tai, kad moteris neturi būti vertinama pagal tai, ar ji pakankamai gera mama, pakankamai graži, pakankamai tyli, pakankamai kukli ar pakankamai „moteriška“ – vėl kalbame apie žmogaus teisę būti savimi. Todėl man feminizmas nėra siaura moterų tema. Tai žmogaus orumo tema.

Feminizmas naudingas ne tik moterims

Čia slypi dar vienas svarbus dalykas, apie kurį kalbame per mažai. Lygesnė visuomenė naudinga ir vyrams. Juk stereotipai spaudžia ne tik moteris. Vyrams taip pat ilgą laiką buvo kartojama, kad jie privalo būti stiprūs, neturi rodyti emocijų, turi uždirbti daugiau, negali būti pažeidžiami, turi viską išspręsti patys. Ar tai laisvė? Nemanau. Tikroji lygybė leidžia vyrui būti rūpestingu tėčiu ir dėl to nejausti mažesnės vertės. Leidžia kalbėti apie savo emocijas. Leidžia pasirinkti profesiją ar gyvenimo būdą ne pagal tai, „kas vyrui dera“. Lygiai taip pat ji leidžia moteriai būti lydere, politike, vadove, verslininke, mokslininke arba pasirinkti daugiau laiko skirti šeimai – ir nė vienas iš šių pasirinkimų neturėtų mažinti jos vertės. Feminizmas nėra apie vienodų žmonių kūrimą. Jis yra apie vienodą teisę būti skirtingiems.

Kodėl tada šio žodžio vis dar vengiame?

Manau, viena priežasčių – daugelį metų formuoti stereotipai, kartais feministę klaidingai paverčiant piktą, agresyvią, vyrų nekenčiančią moterį, tačiau feministė gali būti ir mama, ir močiutė, ir studentė, verslininkė, politikė, mokytoja ar namų šeimininkė, o feministu gali būti ir vyras, nes tam nereikia priklausyti organizacijoms, dalyvauti protestuose ar kasdien kalbėti apie lyčių lygybę, o kartais feminizmas pasireiškia labai paprastai – kai tėtis dukrai sako, kad ji gali būti kuo nori, kai vyras nesijuokia iš kolegos tėvystės atostogų, kai vadovas vertina kompetenciją, o ne lytį, kai moteris palaiko kitą moterį, kai išgirdę seksistinį komentarą neapsimetame nieko nenutikusio ir mokome vaikus, jog pagarba nėra privilegija, nes tai ir yra kasdienė lygybė.

Kodėl verta būti aktyviu feminisčių ir feministų sąjungininku?

Aš netgi sakyčiau, kad labai rekomenduoju būti aktyviu feminisčių ir feministų bendruomenės dalimi ne dėl etiketės, o dėl vertybių, nes aktyvus feminizmas moko pastebėti tai, ko anksčiau galbūt nepastebėdavome – nelygias galimybes, stereotipus, diskriminaciją, smurtą, ekonominę priklausomybę bei nepakankamą moterų atstovavimą priimant sprendimus – ir skatina ne tik kalbėti apie savo teises, bet ir pastebėti šalia esančio žmogaus teises, o tai jau yra labai svarbi pilietiškumo dalis, kadangi aktyvus žmogaus teisių gynėjas neišvengiamai tampa ir šiek tiek feministas, nes žmogaus teisių negalime ginti pasirinktinai ar sakyti, jog žmogaus teisės man svarbios, tačiau lyčių lygybė – jau nebe, kadangi žmogaus teisės veikia tik tada, kai jos galioja visiems.

Lygybė nereiškia, kad problemų nebeliko

Kartais girdime argumentą, kad moterys šiandien gali mokytis, dirbti, balsuoti bei kandidatuoti rinkimuose ir kyla klausimas, apie kokį feminizmą dar kalbame, tačiau formalioji teisė ne visada reiškia realią galimybę – galime turėti teisę kandidatuoti, bet vis dar matyti gerokai mažiau moterų sprendimų priėmimo pozicijose, galime turėti teisę dirbti, bet vis dar diskutuoti apie šeimos ir profesinio gyvenimo derinimą, galime deklaruoti smurto nepriimtinumą, tačiau vis tiek susidurti su aukos kaltinimu, galime sakyti dukroms, kad jos gali viską, tačiau tuo pačiu nesąmoningai mokyti jas būti patogiomis, nuolankiomis bei per daug neišsišokti, todėl lygybė nėra vien įstatymo sakinys, o kasdienė kultūra, kuri keičiasi kur kas lėčiau negu įstatymai.

Feminizmas nėra grėsmė tradicijoms

Dar viena kartais girdima baimė, jog feminizmas neva griauna šeimą ar tradicines vertybes, yra visiškai nepagrįsta, nes man atrodo priešingai – sveikas požiūris kelia klausimą, kokia šeima stipresnė: ta, kurioje vienas žmogus turi paklusti kitam, ar ta, kurioje žmonės gerbia vienas kitą, kokia partnerystė tvirtesnė – paremta priklausomybe ar paremta pasirinkimu, ir kokią žinutę norime perduoti savo vaikams – kad jų gyvenimo ribas nustato lytis, ar kad jas pirmiausia nustato jų gebėjimai, svajonės, vertybės bei pasirinkimai, todėl renkuosi pastarąjį variantą.

Gal laikas nebijoti šio žodžio?

Man feminizmas nėra radikalus žodis, nes radikalu būtų manyti, kad vienas žmogus turi mažiau teisių vien todėl, kad gimė moterimi ar vyru, o feminizmas kalba apie pagarbą, orumą, teisę rinktis, saugumą, galimybes, balsą ir, svarbiausia, apie visuomenę, kurioje žmogaus vertė nėra matuojama jo lytimi, todėl šiandien aš nebijau pasakyti, jog feminizmas man yra svarbus, ir kuo daugiau gilinuosi į žmogaus teisių temas, tuo labiau suprantu, kad tai nėra kažkokia atskira, siaura ar „moteriška“ darbotvarkė, o viena iš žmogaus teisių kalbų, todėl gal vietoj klausimo „ar aš feministas?“ kartais verta savęs paklausti paprasčiau – ar tikiu, kad kiekvienas žmogus turi turėti vienodą teisę į orumą, saugumą, pasirinkimą ir galimybę būti išgirstas, nes jeigu atsakymas yra „taip“, gali būti, kad feminizmo idėjai esate daug artimesni, nei iki šiol manėte, o šio žodžio visai nereikia bijoti ir gal kaip tik verta jį susigrąžinti.