Šiandien, kai keliami pagrįsti klausimai dėl naujo seksualinio išnaudojimo atvejo, kuriame figūruoja dvasininkai, viešojoje erdvėje girdime teisingus žodžius: nusikaltimų slėpimas ir nebaudžiamumas negali būti toleruojami, o ypač svarbu išsiaiškinti, kas ką žinojo, kada žinojo ir ką tuo metu darė.
Su tuo, pasak Seimo narės Indrės Kižienės, sunku nesutikti. Tačiau kartu būtina kelti ir kitą klausimą – ar tokie patys standartai galioja visiems?
„Jeigu šiandien reikalaujame atsakymų iš kitų, turime būti pasirengę lygiai tokių pačių atsakymų reikalauti ir iš savęs. Negali būti taip, kad vieniems taikome aukščiausius skaidrumo ir atsakomybės standartus, o kai klausimai tampa nepatogūs politiniams saviesiems, juos tiesiog nustumiame į šalį“, – teigia I. Kižienė.
Pasak politikės, šiandien pagrįstai reikalaujama atsakymų dėl naujausio atvejo. Tačiau lygiai tokio paties atvirumo ir atsakomybės pasigendama kalbant apie konservatorių politinėje aplinkoje buvusį kolegą – buvusį Seimo narį Kristijoną Bartoševičių, nuteistą už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius.
„K. Bartoševičiaus byla nėra vien kriminalinės teisės istorija. Ji kelia ir politinės atsakomybės klausimų. Kas šį žmogų atvedė į politiką? Kas juo pasitikėjo? Kas jį rekomendavo? Ir kas prisiėmė atsakomybę, kai paaiškėjo, kokiais nusikaltimais jis įtariamas? Visuomenė turi teisę į šiuos atsakymus“, – sako politikė.
Daugelis pamena Seime nuskambėjusį klausimą Ingridai Šimonytei – kas K. Bartoševičių atvedė į TS-LKD Seimo rinkimų sąrašą. Į šį klausimą tuometė premjerė atsakė, kad K. Bartoševičiaus patekimas į sąrašą nėra susijęs su ja.
Vis dėlto viešojoje erdvėje yra išlikę duomenų, kad K. Bartoševičius į politiką aktyviai įsitraukė per 2019 m. I. Šimonytės prezidento rinkimų kampaniją. Todėl, pasak I. Kižienės, klausimas apie jo kelią į politiką ir politinę atsakomybę niekur nedingo.
Ne mažiau klausimų kelia ir aplinkybės, susijusios su informacijos apie planuojamą Seimo nario imuniteto panaikinimą nutekėjimu.
Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei susitikus su tuomete Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen, kažkokiu keistu sutapimu, netrukus informacija apie teisėsaugos veiksmus pasiekė ir patį parlamentarą, tuo metu buvusį komandiruotėje Lotynų Amerikoje. Šios aplinkybės sukėlė klausimų, kaip informacija apie teisėsaugos veiksmus galėjo pasiekti parlamentarą ir kas tuo metu apie tai žinojo.
Viešojoje erdvėje galima rasti informacijos apie K. Bartoševičiaus bendravimą su tuomete TS-LKD frakcijos seniūne Radvile Morkūnaite-Mikulėniene per šifruotą susirašinėjimo programėlę.
„Čia irgi lieka klausimai, į kuriuos visuomenė turi teisę gauti aiškius atsakymus. Kokia informacija buvo perduota? Kada ji buvo perduota? Ką tuo metu žinojo politiniai veikėjai? Ir ar kas nors prisiėmė politinę atsakomybę už tai, kad informacija apie planuojamus teisėsaugos veiksmus galėjo pasiekti patį Seimo narį?“ – klausia I. Kižienė.
Nepaisant kilusių klausimų ir galimų siekių, kad K. Bartoševičius pats atsisakytų Seimo nario mandato, o tai būtų leidę išvengti balsavimo Seime dėl jo neliečiamybės panaikinimo ir galimai sumažintų šios istorijos viešumą, teisėsaugos procesas nesustojo. Teikimas pasiekė Seimą, K. Bartoševičiaus neliečiamybė buvo panaikinta, byla pasiekė teismą ir galiausiai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
„Aš nekeliu šių klausimų tam, kad vieni nusikaltimai būtų naudojami kitiems pateisinti. Priešingai – seksualiniai nusikaltimai prieš nepilnamečius yra tokia jautri ir skaudi tema, kad čia negali būti jokių politinių išimčių. Jeigu reikalaujame skaidrumo iš kitų, privalome būti pasirengę tokio paties skaidrumo reikalauti ir iš savųjų. Vienodi standartai turi galioti visiems“, – sako I. Kižienė.
Jos nuomone, konservatoriams šiandien reikėtų ne moralizuoti kitus, o atsakyti į klausimus apie savo politinę atsakomybę.
