Seimo Pirmininko pavaduotojos, Europos reikalų komiteto pirmininkės, socialdemokratės Rasos Budbergytės pasisakymas diskusijoje „2028–2034 m. Europos Sąjungos daugiametė finansinė programa. Lietuvos prioritetai ir Europos Sąjungos strateginiai tikslai“ 2025 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo rytinio posėdžio metu
Gerbiamas Seimo Pirmininke,
Gerbiamas Europos Komisijos nary,
Jūsų Ekscelencijos,
Gerbiami Seimo nariai, svečiai,
2028–2034 m. laikotarpis bus ne tik finansinių sprendimų, bet ir strateginių pasirinkimų metas.
Tai laikotarpis, kurio metu ES valstybės narės – tarp jų ir Lietuva – turės atliepti globalius iššūkius, o svarbiausia – parodyti, kokią pridėtinę vertę mūsų piliečiams sukurs bendras europinis biudžetas. Derybos dėl jo greičiausiai nebus lengvos, o galutinis susitarimas gali būti priimamas tuo metu, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai 2027 m. pirmąjį pusmetį.
Tai – svarbi galimybė Lietuvai aktyviai prisidėti formuojant svarbiausius Europos sprendimus.
Diskutuojant apie būsimą daugiametį ES biudžetą ir Europos ateitį, labai vertinu, kad šiandien čia su mumis yra Europos Komisijos narys Piotras Serafinas. Jūsų buvimas – tai ženklas, kad Komisija vertina atvirą dialogą su valstybėmis narėmis ir nori išgirsti mūsų balsą.
Jūsų kalboje priminimas apie kunigaikščio Gedimino laiškus, kvietusius Europą į Vilnių, yra daugiau nei istorija – tai mūsų valstybės strateginis DNR. Šiandien, kai Europa išgyvena dar vieną išbandymų laikotarpį, šis istorinis paveldas mums primena paprastą tiesą: tik per vienybę ir pasitikėjimą vieni kitais galime apginti taiką, laisvę ir mūsų bendrą ateitį. Mus sieja ne tik Liublino unijos dvasia, bet ir bendras matymas, kaip turime stiprinti Europą – atsakingai, vieningai ir drąsiai.
Kalbant apie Lietuvos prioritetus, pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad Lietuvos žmonėms saugumo tema šiandien nėra teorinė. Šalia mūsų ir prie Europos Sąjungos sienų – rusijos agresijos karas, hibridinės grėsmės, informaciniai išpuoliai. Tai verčia mus imtis skubių veiksmų ir įpareigoja siekti, kad naujoji ES finansinė programa užtikrintų ilgalaikį ir tvarų ES gynybos pramonės finansavimą, o kartu ir stabilų paramos Ukrainai finansavimą.
Be to, Lietuva yra ES ir NATO išorinis pasienis, besiribojantis su rusija ir baltarusija. Tai reiškia, kad mūsų saugumo iššūkiai yra ir visos Europos iššūkiai. Todėl esame įsitikinę, kad Rytų pasienio regionai turi gauti papildomą, tikslingą finansavimą, kad galėtume atliepti ekonominius, socialinius, saugumo ir atsparumo iššūkius. Ir gerai yra tai, kad EK pasiūlyme matome finansavimo padidėjimą migracijos valdymui, išorės sienoms, vidaus saugumui ir gynybos pramonei.
Noriu pabrėžti, kad Lietuvai svarbu ir reikšmingai padidintas finansavimas strategiškai svarbiems transporto, energetikos infrastruktūros, karinio mobilumo projektams. Tokie projektai kaip „Rail Baltica“ ar „Via Baltica“ yra daugiau nei transporto koridoriai. Jie tiesiogiai stiprina Baltijos šalių ryšį su Vakarų Europa, prisideda prie NATO mobilumo, didina regiono konkurencingumą. Todėl šiandien džiaugiuosi, kad šiems projektams skiriamas aiškus prioritetas ir tinkamas finansavimas.
Tačiau svarbu nepamiršti ir finansavimo poreikio kritinės infrastruktūros atsparumui stiprinti.
Kalbant apie Lietuvos prioritetines sritis, svarbu išlaikyti finansavimą tradicinėms Sanglaudos ir Bendrosios žemės ūkio politikoms ir kartu užtikrinti nuoseklų ES sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Vienas iš jų – Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimas. Gerai yra tai, kad programai finansuoti numatyta atskira ES biudžeto eilutė ir Lietuvos poreikius atitinkantis finansavimas, kuris, tikimės, nemažės.
Europos Komisija siūlo iš esmės naują ES biudžeto integruotą modelį, kuris apimtų skirtingas sritis: sanglaudą, žemės ūkį, žuvininkystę, vidaus saugumą, migracijos valdymą, socialinį klimatą ir net gynybos pramonės paramą. Iš pirmo žvilgsnio toks modelis atrodo patrauklus, nes žada daugiau lankstumo ir aiškesnį rezultatų vertinimą. Vis dėlto, Lietuvai svarbu, kad šis naujas mechanizmas nesusilpnintų atskirų ES politikų. Jeigu turėsime bendrą planą, bendrą sistemą, iškyla rizika, kad tradiciškai stiprios politikos, tokios kaip Bendra žemės ūkio ar žuvininkystės politika, praras savarankiškumą, ir taps sudėtingiau įgyvendinti tikslus, užtikrinti rezultatus.
Todėl sieksime, kad sanglaudos ir žemės ūkio politika išliktų aiškiai atskirtos ir tinkamai finansuojamos ir kad būtų užbaigtas tiesioginių išmokų konvergencijos procesas, kad ES ūkininkai, tarp jų – ir Lietuvos, konkuruotų vienodomis sąlygomis.
Taip pat, mano nuomone, ne mažiau svarbu yra kelti klausimą dėl administracinės naštos: RRF patirtis ir šio modelio trūkumai rodo, kad lankstumas – labai svarbus. Naujas planas formaliai deklaruoja paprastinimą, tačiau matome, kad atsiranda koordinuojančios institucijos funkcijos, įvairūs stebėsenos reikalavimai, kurie gali sukelti dar daugiau biurokratijos. Todėl, manau, turime siekti geresnių rezultatų ir lankstumo, bet tik tada, jei visa sistema išliks aiški, skaidri ir paprasta. Svarbu, kad tai nesukurtų papildomos naštos ir kad kiekviena sritis – ypač sanglauda ir žemės ūkis – turėtų jai tinkamą vietą bendrame plane.
ES atsakomybė plečiasi – nuo gynybos ir sienų apsaugos iki konkurencingumo stiprinimo, paramos Ukrainai ir kovos su klimato kaita. Šie uždaviniai svarbūs visai Sąjungai, tačiau jie kainuoja. Norint realiai įgyvendinti išsikeltus prioritetus, biudžetas turi atspindėti jų mastą.
Lietuva palaiko tvarų, gerai pagrįstą ES biudžeto didinimą. Klausimas tik tas, kaip suderinti finansinę drausmę su augančiais poreikiais – ir kaip padaryti, kad papildoma našta valstybėms narėms būtų kuo teisingiau pasidalinta. Lietuvai svarbu, kad nauji nuosavi ištekliai ne taptų neproporcinga našta mažesnėms ekonomikoms, o prisidėtų prie bendro ES solidarumo.
Baigdama noriu pabrėžti, kad Lietuva tvirtai palaiko teisės viršenybės principą ir siekia, kad ES lėšos visose valstybėse narėse būtų naudojamos skaidriai ir atsakingai. Tik taip galime kalbėti apie tikrą solidarumą, ir ne tik jį, – taip pat ir apie bendras europines vertybes bei pasitikėjimą, kuris būtinas, kad Europos Sąjunga išliktų stipri ir patikima jėga šiandienos nestabiliame pasaulyje.
