Kai viešojoje erdvėje pasigirsta balsų, kritikuojančių rusų kalbos skambesį Vilniaus gatvėse, susidaro įspūdis, kad sostinės viešoji kalbinė aplinka yra ideologinė teritorija, kurioje reikia „išvalyti” tai, kas neatitinka „tautos dvasios“. Tačiau toks požiūris yra paviršutiniškas ir pavojingai prieštaraujantis pamatiniams Lietuvos demokratijos principams. O juk įvairovė, daugiakalbystė ir daugiakultūriškumas yra demokratijos pamatas.
Dar XIV amžiuje didysis kunigaikštis Gediminas kvietė į Lietuvą pirklius, amatininkus ir dvasininkus iš visos Europos, nes suprato, kad valstybė stiprėja per atvirumą kalboms ir kultūroms.
Vilnius nuo seno buvo daugiakalbis ir daugiatautis miestas: žydų kvartalai, lenkų literatūra, rusų cerkvės, totorių mečetės buvo šalia judrių gatvių, kuriose skambėjo jidiš, lenkų, rusų, lietuvių ir vokiečių kalbos. Tai nėra nukrypimas nuo normos, bet europinės sostinės bruožas. Tokie miestai kaip Londonas, Viena ar Amsterdamas pasižymi apie 30–40 proc. užsieniečių dalimi. Net Taline šis skaičius didesnis nei Vilniuje, kur kitataučiai sudaro apie 12 proc. gyventojų. Sostinės pritraukia žmones dėl darbo, infrastruktūros ir kultūrinės įvairovės.
Vilniuje nieko nestebina lietuviškai kalbantis juodaodis autobuso vairuotojas, tačiau kitur Lietuvoje jis vis dar gali būti sutiktas įtariai. Toks požiūris rodo, kiek dar turime nueiti, kad įvairovę priimtume ne kaip išimtį, bet kaip normą.
Istorinis Vilnius visada turėjo savo kultūrinį DNR kuriame susiformavo unikali lenkų, rusų, gudų ir lietuvių kultūra netelpanti į jokius tautinius ar nacionalinius valstybinius rėmus – tuteišių kalba ir kultūra. Tuteišių kalba dažnai painiojama su rusų, bet tai ne rusinimo pasekmė, o šimtmečius besiformavusi regiono kultūrinė forma. Šios tapatybės neįmanoma suspausti į „lietuvis/nelietuvis“ dėžutes.
Ši tapatybės dalis įdėta ir į Lietuvos Konstituciją, kurios 37 straipsnyje rašoma: „Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.“ O 29 straipsnis teigia, kad žmogaus teisės negali būti varžomos dėl kalbos, kilmės ar pažiūrų.
Kalbos klausimas neretai nukreipiamas ir į švietimo politiką. Vis dažniau girdime siūlymus uždaryti rusakalbes mokyklas. Taip, jos yra sovietmečio palikimas, tačiau nyksta savaime: jei 2005 m. Lietuvoje veikė 55 tokios mokyklos, tai 2024 m. jų beliko 27. Šios mokyklos kartais įvardijamos net kaip „kitakalbių getai“, tarsi jos būtų izoliuoti anklavai, o ne gyvos bendruomenių erdvės, kuriose šiandien mokosi ir daug ukrainiečių karo pabėgėlių vaikų. Tačiau natūrali asimiliacija vyksta ir be administracinio spaudimo – visuomenė keičiasi, kartos maišosi, kalbos ribos nyksta.
Prieš kritikuojant kitas kultūras vertėtų prisiminti savąją Konstituciją, kurioje aiškiai įtvirtinta piliečių teisė puoselėti savo kalbą ir kultūrą. Dešiniesiems neeskaluojant šios temos, jų reitingai išnyktų kaip dūmas neblaškomas vėjo.
Ypač pavojinga, kai nepakantumo retoriką skleidžia aukščiausi valstybės pareigūnai ir politikos lyderiai. Tai diskredituoja Lietuvos pilietybę ir Konstituciją, kurios sergėtojai jie turėtų būti.
Pastaruoju metu dažnėja nacionalistinės retorikos, kurioje kitakalbiai įvardijami kaip nepatikimi. Tai retorika, primenanti 1941–1944 metų Lietuvą, kai „nelojalūs“ buvo sunaikinti arba ištremti. Tai pavojinga istorinė paralelė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno apie 220 tūkstančių žydų, o Vilnius buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale“. Tai nebuvo atskira mažuma, o neatsiejama Lietuvos kultūros, verslo, mokslo dalis. Apie 30-40 procentų Vilniaus gyventojų buvo žydai ir veikė apie 100 sinagogų. Tačiau kai „nepakankamas lojalumas“ tapo kriterijumi gyvybei, kai kalba, tautybė ar kultūra virto grėsme – per kelerius metus buvo sunaikinta ištisa tauta. Daugiau nei 90 proc. Lietuvos žydų buvo nužudyti, ištremti arba priversti bėgti. Lietuva nesugebėjo apsaugoti savo piliečių. Ši pamoka įrašyta mūsų atmintyje ne tik dokumentų archyvuose, bet ir daugiau kaip dviejuose šimtuose kelio ženklų su nuoroda ir užrašu „Žydų genocido vieta“.
Rusų kalbos buvimas šiandien nebūtinai yra imperinis palikimas. Po 2022 m. vasario 24-osios Lietuvoje apsigyveno dešimtys tūkstančių ukrainiečių, kurių dauguma yra rusakalbiai. Jie bėgo nuo karo, o ne nuo kalbos. Ar tikrai norime jiems siųsti žinią, kad jie nepageidaujami dėl kalbos? Ką turėtų galvoti rusakalbis pabėgėlis iš Mariupolio, kai išgirsta, kad rusų kalba Lietuvoje „nepriimtina“? Ar kalba gali nulemti moralinį sprendimą, kai šie žmonės kovojo prieš Kremliaus režimą, kentėjo Lukašenkos kalėjimuose ar rizikavo gyvybe gindami Bahmutą?
Vilnius daugybę amžių buvo demokratijos simbolis. Šiandien jis turi galimybę būti modeliu visam regionui – miestu, kuris nebijodamas savo istorijos, saugo įvairovę, gina demokratines vertybes ir rodo solidarumą su tais, kurie kovoja už laisvę: ukrainiečių kariais, baltarusių disidentais ar rusakalbiais intelektualais, prieštaraujančiais Kremliaus ideologijai.
Kuo daugiau kalbų girdime Vilniaus gatvėse, tuo daugiau pasaulio žemėlapių atsiveria mūsų mieste. Ir kuo jų daugiau, tuo tvirčiau jaučiamės – kaip lietuviai, kaip europiečiai, kaip žmonės. Vilnius bus lietuviškas ne todėl, kad jame skambės tik viena kalba, o todėl, kad priims visus, kurie renkasi laisvę. Tikrasis lietuviškumas – tai ne baimė ir kontrolė, o atvirumas, pagarba ir svetingumas. Ne kitataučiai išsaugos lietuviškumą, o mes, jeigu liksime ištikimi Lietuvos istorinei atminčiai, vertybėms ir Konstitucijai.
