Esu Ažukaitė – ir tai nėra atsitiktinumas ar „mergautinės pavardės“ palikimas. Tai mano tapatybė. Sąmoningas pasirinkimas, kurį priėmiau ne iš protesto, o iš pagarbos sau. Net ir būdama antrą kartą ištekėjusi, neplanuoju jos keisti. Nes niekada nesijaučiau nei nepilna, nei mažiau verta dėl to, kad pavardė nesutampa su partnerio. Aš esu – ir visada buvau – pilnavertė su savo pavarde.
Laikai keičiasi. Moterys tampa vis sąmoningesnės, vis drąsesnės rinktis gyvenimo kelią pagal savo vertybes, o ne visuomenės spaudimą. Vis dažniau mes nebesitaikome prie to, „kaip priklauso“, ir tai – didelis žingsnis į priekį. Nes tikroji lygybė gimsta ne iš formalumų, o iš kasdienio orumo ir laisvės būti savimi.
Moterų teisės – tai ne tik teisė dirbti ar balsuoti. Tai ir teisė į savą tapatybę, teisė nesileisti įspraudžiamai į socialinius rėmus. Dar visai neseniai moterims net nebuvo leidžiama rinktis – ar pasilikti savo pavardę, ar ne. Dabar galime. Ir tai – pergalė, kurią turime saugoti, stiprinti ir apie ją kalbėti.
Viešojoje erdvėje ne kartą mačiau stiprias, protingas, įkvepiančias moteris – politikes, akademikes, kūrėjas – kurios, nepaisant to, kad turi šeimas ir vaikus, išlaikė savo pavardes. Jos yra „-aitės“, bet kartu – žmonos, mamos, lyderės. Kai kurios sąmoningai neskelbia savo šeimos viešai – dėl privatumo, dėl saugumo, dėl vidinio pasirinkimo. Ir vis tiek jos susiduria su komentarais: „Kodėl dar netekėjusi?“, „Ką slepia?“, „Ar ji viena?“ – net tada, kai jau kelis dešimtmečius gyvena santuokoje.
Tai rodo, kad mūsų visuomenėje dar gajus įprotis vertinti moterį pagal jos šeimyninį statusą, o ne pagal jos darbus ar mintis. Vertinti greitai – dažnai paviršutiniškai. Ir dažnai – įžeidžiančiai.
Man norisi, kad tai baigtųsi. Kad kalbėtume garsiai – ne apie tai, kas „dar netekėjusi“, o apie tai, kiek dar moterų pasirenka būti laisvos, savarankiškos, sąmoningos. Kad nebijotume pasakyti, jog tapatybės išlaikymas – tai ne maištas, o brandos išraiška. Ir kad patyčių dėl to, kokią pavardę nešiojame, ar su kuo gyvename – pagaliau būtų mažiau.
Tikiu, kad kuo daugiau moterų drąsiai pasiliks su savo pavardėmis, tuo labiau tai skatins įvairovę ir mažins diskriminaciją. Tokiu būdu kurtume tokį pasaulį, kuriame kiekviena galėtų jaustis gerbiama – nesvarbu, ar ji yra „-aitė“, „-ienė“, ar bet kuri kita.
Esu Ažukaitė – ir tai ne tik mano pavardė. Tai mano pasirinkimas. O pasirinkimas – tai laisvė. Ir tokia laisvė turėtų priklausyti kiekvienai moteriai.
