Šį pavasarį Lietuvą ir Europą užgriuvusi pasaulinė koronaviruso pandemija yra ypatingas išbandymas mūsų vienybei ir gerovei. Tačiau neabejojame – atlaikysime ir išeisime iš susidariusios padėties dar labiau sustiprėję.
Mes įveiksime bet kokias esamas ir būsimas negandas, jei įsisąmoninsime ir tuo vadovausimės: ne abstraktus ekonomikos lygis, o visų žmonių sveikata, išsilavinimas ir susitelkimas yra tikrieji kelrodžiai siekiant stiprios ir pažangios Lietuvos.
Teisinga ir auganti. Visa Lietuva.
Atstatytai Lietuvos valstybei – trisdešimt metų. Per šį laiką pasiekėme reikšmingai daug. Kovoje dėl nepriklausomybės parodyta vienybė ir solidarumas išjudino Tautos kūrybines jėgas.
Tačiau ne viskas šviesu šiandieninėje Lietuvoje. Mūsų šalies ekonomika nuosekliai augo, bet daugelio žmonių gerovė – ne. Pajamų ir galimybių nelygybė vis dar dalija Lietuvą – ir turtėjama, ir skurstama vis greičiau.
Paskelbę apie atsinaujinimą, mes, socialdemokratai, keliame kitokios Lietuvos idėją: atėjo metas kalbėti apie kairiąją alternatyvą Lietuvai.
Valstybės turtėjimas negali būti savitikslis. Jis turi būti nukreiptas ir matuojamas pagal tai, kiek jis sukuria galimybių. Susitelkę vien į BVP augimą ir toliau nekreipdami dėmesio, kaip jis paskirstomas, mokame per didelę kainą. Štai kodėl mes siekiame visus įtraukiančios Lietuvos.
Įvadas
Skelbdami strateginį dokumentą – Socialdemokratinę viziją Lietuvai – žymime idėjines permainas ir grįžimą prie savo šaknų. Išdėstome mūsų pagrindines politikos vertybes: kas mes esame, ko siekiame ir kuo vadovaujamės. Regėdami Lietuvą, kokioje mes norime gyventi, išskiriame ir svarbiausias kryptis, kuriomis grįsime savo politiką artimiausiu laikotarpiu – iki 2024 metų.
Lietuvos socialdemokratai – seniausia šalies politinė partija, kuri nuo pat savo įsteigimo 1896 m. įsipareigojo kovoti dėl nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos. Kartu su kitomis XIX a. antroje pusėje susikūrusiomis socialdemokratų partijomis Vakarų ir Vidurio Europoje, Lietuvos socialdemokratai stojo ginti visųžmonių teisių ir interesų.
Socialdemokratai buvo pagrindinė varomoji jėga, kurios pastangomis Europoje pakloti demokratijos ir gerovės valstybės pamatai. Per šį laiką jie patyrė dvi idėjines transformacijas. Pirmoji – tai XX a. 3-6 dešimtmetyje įvykęs virsmas iš klasikinio marksizmo į ekonominį keinsizmą. To dėka Vakaruose sukurtas gerovės kapitalizmas, kur valstybei teko esminis vaidmuo suvaldant rinką.
Antroji socialdemokratijos idėjų kaita susiklostė XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Atsakydami į dešiniųjų mestą neoliberalizmo iššūkį, kairieji pasuko centristinės „trečiojo kelio“ ideologijos link taip siekdami peržengti politinės kairės ir dešinės skirtumus. Lietuvai atgavus laisvę, atsikūrę socialdemokratai taip pat ilgainiui pasekė šiuo bendražygių Vakaruose nubrėžtu keliu.
Iš pradžių „trečiojo kelio“ ideologija susilaukė didelės rinkiminės sėkmės. Amžių sandūroje visoje Europoje socialdemokratai tapo vyraujančia politine jėga. Deja, po dvidešimties metų turime konstatuoti, kad toks kairiųjų ir dešiniųjų idėjų susimaišymas patyrė fiasko. Rinkėjų parama iššvaistyta, auga nelygybė, stiprėja radikalūs ir antidemokratiniai judėjimai.
Taigi, šiandien socialdemokratai yra priėję naują kryžkelę. Turime perkurti savo tapatybę, kad atstatytume visuomenės pasitikėjimą ir užkirstume kelią išcentrinėms, demokratinę tvarką griaunančioms tendencijoms.
Užuot kliovęsi rinkų impulsais, privalome sugrąžinti viršenybę politikai kaip visų šalies gyventojų įtraukimui, išklausymui ir jų interesų suderinimui.
Lietuvoje įsitvirtinęs mąstymas gali būti apibūdintas vienu sakiniu: „Iš pradžių iškepkime ekonomikos pyragą, o tada galėsime jį pasidalinti“. Deja, tai – iliuzija. Kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą (ES), bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui nesiekė nė pusės ES vidurkio. Šiandien jis jau arti 80 % ES vidurkio, tačiau pamatinės vystymosi prielaidos liko tos pačios.
Susitelkus tik į BVP augimą ir toliau nekreipiant dėmesio, kaip jis paskirstomas, Lietuva moka per didelę kainą. Nelygybei nemažėjant, nuo nepriklausomybės atgavimo šalis neteko beveik milijono žmonių. Vien įstojus į ES, svetur išvyko virš 400 tūkst. žmonių daugiau nei imigravo. Galiausiai tik trečdalis šalies piliečių mano, kad jų balsas valstybėje apskritai ką nors reiškia.
Skelbdami atsinaujinimą, mes keliame kitokiosLietuvos idėją. Ekonomikos augimas negali būti savitikslis. Jis reikšmingas tik tuomet, jei stiprinami žmonių gebėjimai ir tarpusavio solidarumas. Ne BVP, o gyventojų išsilavinimas, sveikata ir visuomenės pasitikėjimas vieni kitais yra tikrieji mūsų šalies pažangos rodikliai. Štai kodėl mes siekiame VISUS ĮTRAUKIANČIOS LIETUVOS.
Deklaruodami, kad keičiamės, privalome būti sąžiningi dėl aplinkybių. Nors pagrindiniai asmenys, su kuriais siejama senoji politika, pasitraukė iš partijos, mes negalime visiškai nusimesti atsakomybės už ankstesnių koalicinių vyriausybių, kurioms vadovavo socialdemokratai, padarytas klaidas. Šios pamokos yra vertinga patirtis, bet taip pat įpareigoja keistis.
Dar daugiau – nesibaidome istorijos. Paradoksalu: didieji tarpukario Lietuvos kairieji demokratai – vasario 16-osios akto signatarai S. Kairys, M. Biržiška, S. Narutavičius, J. Vileišis, prezidentas K. Grinius ir ministras pirmininkas M. Sleževičius – yra nepriklausomybės herojai, tačiau šiais laikais viešojoje erdvėje politinė kairė neretai siejama su mums iš šalies primestu režimu.
Lietuvos istoriografijoje nėra pakankamai įvertintas ir kairiųjų moterų lyderių vaidmuo. Mes semiamės įkvėpimo iš tokių asmenybių kaip G. Petkevičaitė-Bitė, F. Bortkevičienė, L. Purėnienė ir J. Griniuvienė, kurios nepailsdamos kovojo dėl šalies laisvės ir demokratijos bei telkė politinę valią įtvirtinti lygias vyrų ir moterų teises.
Taip, sovietinė okupacija ne tik iškreipė mūsų valstybės raidą, bet ir paženklino kairiųjų judėjimą. Atsakydami į tai, laikome savo istorine pareiga budinti pilietinę Lietuvą. Nuo pat pradžių socialdemokratai siekė žmonių ir jų bendruomenių įgalinimo. Mes priimame šį pirmtakų iššūkį ir dėsime ypatingas pastangas tam, kad pralaužtume įsisenėjusį baimių ir įtarumo įšalą.
Lietuvos socialdemokratai – seniausia šalies politinė partija, kuri nuo pat savo įsteigimo 1896 m. įsipareigojo kovoti dėl nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos. Kartu su kitomis XIX a. antroje pusėje susikūrusiomis socialdemokratų partijomis Vakarų ir Vidurio Europoje, Lietuvos socialdemokratai stojo ginti visųžmonių teisių ir interesų.
Socialdemokratai buvo pagrindinė varomoji jėga, kurios pastangomis Europoje pakloti demokratijos ir gerovės valstybės pamatai. Per šį laiką jie patyrė dvi idėjines transformacijas. Pirmoji – tai XX a. 3-6 dešimtmetyje įvykęs virsmas iš klasikinio marksizmo į ekonominį keinsizmą. To dėka Vakaruose sukurtas gerovės kapitalizmas, kur valstybei teko esminis vaidmuo suvaldant rinką.
Antroji socialdemokratijos idėjų kaita susiklostė XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Atsakydami į dešiniųjų mestą neoliberalizmo iššūkį, kairieji pasuko centristinės „trečiojo kelio“ ideologijos link taip siekdami peržengti politinės kairės ir dešinės skirtumus. Lietuvai atgavus laisvę, atsikūrę socialdemokratai taip pat ilgainiui pasekė šiuo bendražygių Vakaruose nubrėžtu keliu.
Iš pradžių „trečiojo kelio“ ideologija susilaukė didelės rinkiminės sėkmės. Amžių sandūroje visoje Europoje socialdemokratai tapo vyraujančia politine jėga. Deja, po dvidešimties metų turime konstatuoti, kad toks kairiųjų ir dešiniųjų idėjų susimaišymas patyrė fiasko. Rinkėjų parama iššvaistyta, auga nelygybė, stiprėja radikalūs ir antidemokratiniai judėjimai.
Taigi, šiandien socialdemokratai yra priėję naują kryžkelę. Turime perkurti savo tapatybę, kad atstatytume visuomenės pasitikėjimą ir užkirstume kelią išcentrinėms, demokratinę tvarką griaunančioms tendencijoms.
Užuot kliovęsi rinkų impulsais, privalome sugrąžinti viršenybę politikai kaip visų šalies gyventojų įtraukimui, išklausymui ir jų interesų suderinimui.
Lietuvoje įsitvirtinęs mąstymas gali būti apibūdintas vienu sakiniu: „Iš pradžių iškepkime ekonomikos pyragą, o tada galėsime jį pasidalinti“. Deja, tai – iliuzija. Kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą (ES), bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui nesiekė nė pusės ES vidurkio. Šiandien jis jau arti 80 % ES vidurkio, tačiau pamatinės vystymosi prielaidos liko tos pačios.
Susitelkus tik į BVP augimą ir toliau nekreipiant dėmesio, kaip jis paskirstomas, Lietuva moka per didelę kainą. Nelygybei nemažėjant, nuo nepriklausomybės atgavimo šalis neteko beveik milijono žmonių. Vien įstojus į ES, svetur išvyko virš 400 tūkst. žmonių daugiau nei imigravo. Galiausiai tik trečdalis šalies piliečių mano, kad jų balsas valstybėje apskritai ką nors reiškia.
Skelbdami atsinaujinimą, mes keliame kitokiosLietuvos idėją. Ekonomikos augimas negali būti savitikslis. Jis reikšmingas tik tuomet, jei stiprinami žmonių gebėjimai ir tarpusavio solidarumas. Ne BVP, o gyventojų išsilavinimas, sveikata ir visuomenės pasitikėjimas vieni kitais yra tikrieji mūsų šalies pažangos rodikliai. Štai kodėl mes siekiame VISUS ĮTRAUKIANČIOS LIETUVOS.
Deklaruodami, kad keičiamės, privalome būti sąžiningi dėl aplinkybių. Nors pagrindiniai asmenys, su kuriais siejama senoji politika, pasitraukė iš partijos, mes negalime visiškai nusimesti atsakomybės už ankstesnių koalicinių vyriausybių, kurioms vadovavo socialdemokratai, padarytas klaidas. Šios pamokos yra vertinga patirtis, bet taip pat įpareigoja keistis.
Dar daugiau – nesibaidome istorijos. Paradoksalu: didieji tarpukario Lietuvos kairieji demokratai – vasario 16-osios akto signatarai S. Kairys, M. Biržiška, S. Narutavičius, J. Vileišis, prezidentas K. Grinius ir ministras pirmininkas M. Sleževičius – yra nepriklausomybės herojai, tačiau šiais laikais viešojoje erdvėje politinė kairė neretai siejama su mums iš šalies primestu režimu.
Lietuvos istoriografijoje nėra pakankamai įvertintas ir kairiųjų moterų lyderių vaidmuo. Mes semiamės įkvėpimo iš tokių asmenybių kaip G. Petkevičaitė-Bitė, F. Bortkevičienė, L. Purėnienė ir J. Griniuvienė, kurios nepailsdamos kovojo dėl šalies laisvės ir demokratijos bei telkė politinę valią įtvirtinti lygias vyrų ir moterų teises.
Taip, sovietinė okupacija ne tik iškreipė mūsų valstybės raidą, bet ir paženklino kairiųjų judėjimą. Atsakydami į tai, laikome savo istorine pareiga budinti pilietinę Lietuvą. Nuo pat pradžių socialdemokratai siekė žmonių ir jų bendruomenių įgalinimo. Mes priimame šį pirmtakų iššūkį ir dėsime ypatingas pastangas tam, kad pralaužtume įsisenėjusį baimių ir įtarumo įšalą.
Close