Tremtyje gimusio Seimo nario Juliaus Sabatausko kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti
Gerbiami Lietuvos žmonės, politiniai kaliniai ir tremtiniai, Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda, Prezidente Valdai Adamkau, Prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo Pirmininke, Ministre pirmininke, gerbiami kolegos ir svečiai. Birželio 14-oji – tai diena, kai mūsų tautos atmintyje susilieja skausmas ir viltis. Prieš 84 metus prasidėjo masiniai trėmimai. Tūkstančiai Lietuvos žmonių buvo išplėšti iš savo namų ir ištremti į atšiauriausius Sovietų Sąjungos kraštus. Tai buvo ne tik fizinis ištrėmimas – tai buvo bandymas sunaikinti tautos dvasią, atmintį, orumą.
Tremtis palietė visus – nuo politikų ir kariškių, nuo mokytojų, ūkininkų, gydytojų, inžinierių ir net vaikų. Palietė visus sluoksnius: valstybės tarnautojus, inteligentiją, stambius ūkininkus. Į sąrašus pateko visų partijų atstovai, nuo tautininkų iki socialdemokratų.
Mano šeimos istorija – viena iš daugelio. Tėvai buvo ištremti – 1941 metais. Jiems buvo vos po dešimt metų, kai kartu su savo tėvais, seneliais, kitais artimaisiais buvo išvežti į Komių Respubliką, Slabodskoj Reid kaimą prie Syktyvkaro. Pirmąją žiemą teko peržiemoti žeminėse, kurias teko patiems išsikasti. Vėliau atsirado barakai. Ten jie patyrė badą, ligas, netektis. Pirmą žiemą mirė mano tėvo tėtis, mamos mama, atsiprašau, senelė ir teta.
Ir vis dėlto jie išliko. Jie troško grįžti ir grįžo į Lietuvą. 1946-ais. Nelegaliai. Pabėgo. Be dokumentų, be leidimų. Baržomis, traukiniais, pėsčiomis.
Sugrįžę rado užimtus namus, išdraskytą turtą. O jų gyvenimai buvo paženklinti nematoma ženklu – tremtiniai. 1948-ais metais jie buvo sulaikyti ir etapais, nuo kalėjimo iki kalėjimo, nugabenti atgal į Komių žemę. Mama buvo paimta tiesiai iš mokytojų seminarijos suolo per paskaitą. Tėtį nugabeno dar toliau, atskyrė nuo šeimos ir kartu su jo senele į Irkutsko sritį, Šamankos kaimą. Tuo jo tremties kelionė nesibaigė. Už kelių mėnesių jis buvo nugabentas dar toliau į Jakutiją.
Tai buvo ne tik fizinis, bet dvasinis išbandymas, tačiau net tremtyje žmonės liko orūs. Daugelis jų sugebėjo net padaryti šiokią tokią karjerą. Baigė mokslus. Tapo padalinių vadovais. Tai, kas buvo neįmanoma, atrodė tapo įmanoma. Ir tai liudija jų darbštumą, sumanumo ir žmogišką stiprybę.
Iš vaikystės tremtyje prisimenu žmonių bendrystę. Tremtiniai dalijasi viskuo. Ne tik duonos kriaukšliu, pieno lašu, bet ir daina, knyga. Tarp jų buvo ne tik lietuviai. Tai buvo lenkai, latviai, ukrainiečiai, vokiečiai, žydai. Visi suprato, kad išlikti galima tik laikantis išvien.
Sugrįžus į tėvynę, džiaugsmo ašaras greit pakeitė svetimumo jausmas. Tremtiniai buvo laikomi nepatikimais. Jiems buvo ribojamos galimybės mokytis, dirbti, keliauti. Jie negalėjo įgyti tam tikrų profesijų, negalėjo išvykti į užsienį, o jų gyvenimai buvo nuolat stebimi. Aš teisininku galėjau tapti tik atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Jie jautėsi kitokie, nepageidaujami net savo gimtinėje. Buvo neleidžiama grįžti į tą vietą, iš kurios buvo išvežti. Daugeliui neleido grįžti į Lietuvą. Tai jie įsikūrė kuo arčiau: Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Karaliaučiaus srityje. Mūsų šeimoje buvo visada kalbama lietuviškai. Kai mama mane nuvedė pirmą kartą į darželį, niekas nieko nesuprato, ką aš kalbu. Tad grįžus, nuėjome su mama į mokyklą, kad užrašytų į ketvirtą klasę. Padavė brošiūrą su metodine medžiaga, liepė paskaityti. Pasiklausė ir sako: „Slebizavoja, kaip pirmokas antroje metų pusėje. Tegu dar palanko metus rusišką mokyklą“. Tada nesitarę, kartu su mama pasakėm: „Ne tam grįžome į Lietuvą, kad eitumėm į rusišką mokyklą.“
Po 22 metų man teko lankytis Syktyvkare kartu su mama, broliu ir kitais lietuviais. Septynių žmonių delegacija per penkias dienas pastatėm paminklą, vaizduojantį Gediminaičių stulpus. Ir užrašas buvo 1941-ųjų metų tremtiniams trimis kalbomis: lietuvių, komių, rusų. Iki šiol šis paminklas yra prižiūrimas. Tikiuosi, kad jis ir išliks. Nors tenka girdėti barbariškus dalykus apie kitus.
Lankydamasis Kazachstane, kur gyvena keli tūkstančiai lietuvių, patyriau, kaip gyva yra mūsų atmintis net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Skirtingų likimų žmonės ten gyvena. Tiek Stalino laikų represijų aukos, sovietmečiu atvykę darbininkai, atitarnavę kariuomenėje, ir nemažai jų yra mišrių šeimų nariai. Jau trečia, ketvirta karta. Dalis jų nebekalbėjo lietuviškai, kaip pirmą kartą nuvažiavau. Šiemet, kai buvau lietuvių namuose Karagandoje, tik vienas Vytautas kalbėjo lietuviškai. Tačiau dėl sunkios sveikatos jis glaudžiasi tuose lietuvių namuose. Jį globoja Vitalijus Tvarionas, bendruomenės pirmininkas ir Lietuvos garbės konsulas. Jjis taip pat rūpinasi ir politinių represijų, politinių kalinių kančių įamžinimu. Memorialai Balkhaše, Spaske, Kengire. Šiemet – Turgan Tiube, Tadžikijoje. Netgi memorialas Spaske tarpo tarptautiniu. Kiekvienais metais gegužės 31 d. ten susirenka daug žmonių iš daugelio ambasadų ir vietos gyventojai. Ir taip pagerbiamos politinių represijų aukos.
Tai gyvas liudijimas, kad lietuvybė gyvuoja ne tik per kalbą, bet ir per rūpestį, per atminties įamžinimą. Tremtis paliko gilų randą mūsų šeimos, mūsų tautos sąmonėje. Tačiau kartu ji atskleidė mūsų stiprybę, gebėjimą išlikti, susitelkti, išsaugoti orumą ir net nežmoniškomis sąlygomis.
Ir šiandien, kai susiduriam su naujais iššūkiais, tiek vidiniais, tiek išoriniais, mums reikia to paties solidarumo, tos pačios vienybės. Šiandien, kai prisimenam prievartinę tremtį, negalime pamiršti ir tų žmonių, kurie išvyko iš šalies dėl kitų priežasčių – dėl ekonominių. Tūkstančiai tautiečių paliko Lietuvą ne dėl okupacijos. Nors jų kelionės nebuvo lydimos represijų, daugelis jų taip pat patiria ilgesį, svetimumą, tapatybės paieškas. Jie mūsų laikmečio tremtiniai. Todėl, kalbėdami apie Lietuvos ateitį, turime ištiesti draugišką ranką ir jiems parodyti, kad jie yra laukiami, kad jų grįžimas būtų ne tik galimas, bet ir prasmingas.
Lietuva turi būti namais visiems savo vaikams. Tiek tiems, kurie liko ir tiems, kurie išvyko. Gedulo ir vilties diena ne tik atminties, atsakomybės diena. Atsakomybės kurti tokią Lietuvą, kurioje kiekvienas žmogus jaustųsi laukiamas, saugus, vertinamas, kurioje niekas nebūtų stigmatizuojamas dėl savo kilmės, pažiūrų, linkimo. Kurioje istorija nebūtų monopolizuojama ir naudojama politiniais tikslais.
Tegu ši diena primena mums, kad laisvė nėra duotybė. Ji yra atsakomybė ir kad mūsų pareiga saugoti atmintį, puoselėti teisingumą, kurti Lietuvą, kurioje būtų gera gyventi visiems.
Šiandien, 2025 metais, ketvirtus metus tęsiasi plataus mąsto agresija Ukrainoje. Ir vėl matom, kaip svarbu išlikti žmonėmis. Tūkstančiai karo pabėgėlių rado prieglobstį Lietuvoje. Ir mes, lietuviai, likom neabejingi, dalinomės namais, drabužiais, dėmesiu. Matėme, kad gerumas neturi tautybės. Matėme, kad širdys atsidaro tada, kai yra tamsu. Kai pasaulyje tamsu.
Mūsų namai irgi priglaudė dvi ukrainiečių šeimas. Tris moteris, tris vaikus. Jie buvo pabėgėliai jau nuo 2014-ųjų. Jie paliko savo namus Luhanske, persikėlė į Zaporižę. Matydami, kas vyksta, ir iš Zaporižės atvyko čia, į Lietuvą.
Matydami, kas vyksta Ukrainoje, dar aiškiau suvokiam, kokia trapi yra laisvė. Tai ne abstrakti sąvoka, ar tik istorinė praeitis, tai šių dienų realybė. Kasdien Ukrainos miestai apšaudomi, žūsta civiliai. Šeimos skirstomos, grobiamos, kaip kažkada buvo skirstytos mūsų tautiečių, tremtinių, lageryje atsidūrusių motinų, vaikų.
Bet kartu matome nepaprastą žmonių drąsą. Matome tautą, kuri atsilaiko prieš žiaurumą su viltimi širdyje. Ir tai nepaprastai artima mums. Mūsų istorija išmokė, kad net didžiausio smurto akivaizdoje galima išlikti oriems. Šiandien ukrainiečiai tai rodo visam pasauliui.
Todėl mūsų pareiga ne tik prisiminti savo tremtinius, bet ir būti su tais, kurie dabar kovoja už savo teisę gyventi laisvai. Ne žodžiais, bet ir darbais, tiek padėdami pabėgėliams, tiek palaikydami juos tarptautinėje arenoje, tiek tiesiog nepamiršdami, kad laisvė niekada nėra savaime suprantama.
Kai stovime ant istorinės atminties slenksčio, mūsų širdys turi būti atviros ne tik praeičiai, bet ir dabarčiai. Ir kai ištiesiam ranką kitam žmogui, nesvarbu, ar jis tremtinys, ar nuo karo bėgantis vaikas, mes kuriame tokią Lietuvą, apie kokią svajojo tie, kurie buvo ištremti. Teisingesnę, jautresnę, gyvą.
Lietuvą, kurioje istorija nėra tik praeities našta, bet ir ateities pamatas. Lietuvą, kurioje kiekvienas žmogus – nesvarbu, ar jis gimė čia, ar sugrįžo po ilgos kelionės, ar dar tik svajoja sugrįžti – jaustųsi reikalingas. Lietuvą, kuri ne tik prisimena savo tremtinius, bet ir iš jų istorijų mokosi, kaip išlikti oriai net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.
Šiandien, minėdami Gedulo ir vilties dieną, prisiminkime ne tik skausmą, bet ir stiprybę. Ne tik netektis, bet ir išlikimą. Ne tik praeitį, bet ir pareigą ateičiai. Tegul mūsų pagarba tiems, kurie kentėjo, tampa įkvėpimu kurti teisingesnę, jautresnę, vieningesnę Lietuvą.
Tegul mūsų atmintis būna gyva ne tik kalbose ir viltis būna ne tik žodis, bet ir kryptis. Ir tegul mūsų valstybė būna tokia, kurioje niekada nebereikės minėti naujų tremčių, o tik švęsti laisvę, orumą ir bendrystę.
Tegu vienybė težydi.
Seimo kanc. nuotr. (fotogr. Olga Posaškova)
