Vyriausybės suplanuota Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų tinklo reforma įgauna pagreitį. Ministrų kabinetas ne tik patvirtino ir Seimui pateikė teisės aktus, kuriais bus reformuojamas šalies sveikatos įstaigų tinklas, tačiau ir kovo mėnesio pradžioje Vyriausybės posėdžio metu priėmė sprendimą, kuriuo Sveikatos apsaugos ministerija tapo septynių regioninių ligoninių dalininke. Šie sprendimai labiausiai palies žmones, kuriems, tikėtina, sveikatos paslaugos regionuose taps sunkiau prieinamos.
Regioninių Tauragės, Telšių, Marijampolės, Regioninės Mažeikių, Utenos, Alytaus S. Kudirkos, Ukmergės ligoninių dalininkėmis iki šio posėdžio buvo tų rajonų savivaldybės, o priėmus minėtąjį sprendimą, dalininke bus valstybė, kuriai atstovaus Sveikatos apsaugos ministerija, dalininkų susirinkimuose gaus po 50 procentų balsų. Kitaip tariant, regionines ligonines, kartu su savivaldybių tarybomis, valdys ir Sveikatos apsaugos ministerija.
Tiesa, dar 2021 m. spalio mėn. Tauragės rajono savivaldybės socialdemokratų frakcija buvo prieš tokį sprendimą ir nedalyvavo balsuojant, nes atsakymų taip ir nesulaukė susitikime su ministerija, kai vienas pagrindinių klausimų buvo, ar sveikatos prieinamumas ir paslaugų kokybė pagerės gyventojams? Galima sakyti, vyko ministerijos atviras „šantažas“, nes nesutikus, kad valstybė taptų viešosios įstaigos Tauragės ligoninės dalininke pasakyta, kad neskirs finansavimo už sveikatos paslaugas savivaldybei.
Jei Seimas pritars dar anksčiau Vyriausybės pateiktiems įstatymų projektams, tai sveikatos įstaigų tinklo pertvarka prasidės jau 2023 m., apims visas šalies savivaldybes ir truks penkis metus. Tuo tarpu sprendimas dėl valstybės (Sveikatos apsaugos ministerijos) tapimo septynių regioninių ligoninių dalininke padės įgyvendinti planuojamą sveikatos įstaigų tinklo pertvarką.
Galima sakyti, vyko ministerijos atviras „šantažas“, nes nesutikus, kad valstybė taptų viešosios įstaigos Tauragės ligoninės dalininke pasakyta, kad neskirs finansavimo už sveikatos paslaugas savivaldybei.
Anot Sveikatos apsaugos ministerijos, svarbiausias reformos tikslas – mažinti stacionarių bei didinti ambulatorinių paslaugų kiekį. Sudėtingesnėms sveikatos priežiūros procedūroms pacientai bus nukreipti į didesnes regionų įstaigas, tačiau visur turėtų būti užtikrinta skubi pagalba visą parą. Tačiau tokios reformos reikalingumu įsitikinę toli gražu yra ne visi. Sveikatos priežiūros įstaigų tinklo reforma susilaukia itin daug kritikos ir nepasitenkinimo regionuose, o sprendimas dėl valstybės (Sveikatos apsaugos ministerijos) tapimo regioninių ligoninių dalininke, šią kritiką dar labiau paaštrina.
Pirma, Sveikatos apsaugos ministerija tapo tik dalies regioninių ligoninių dalininke, klausimas, kodėl? Lengva ranka iš savivaldybių perimama ne tik sprendimų priėmimo teisė, tačiau ir savivaldybių turtas. Jei savivaldybės būtų žinojusios, jog vieną dieną Sveikatos apsaugos ministerija perims jų valdymą, didelis klausimas, ar būtų tiek investavusios į šias įstaigas, kurios šiandien, beje, dirba optimaliai ir pelningai.
Antra, kyla ir labai paprastas, bet tuo pačiu svarbus klausimas dėl papildomų pajėgumų, reikalingų ligoninės valdymui. Ministerijos daug metų gryninosi funkcijas ir atsisakinėjo ūkinės veiklos, tačiau šis sprendimas grąžins viską atgal. Neabejotinai, efektyviam ligoninės valdymui nepakaks ministerijos specialistų kompetencijos ir turimų žinių, o tai reiškia, kad biurokratinis aparatas Vilniuje ir toliau pūsis. Už mūsų, mokesčių mokėtojų pinigus.
Tačiau regioninių ligoninių valdymo perdavimas Sveikatos apsaugos ministerijai visoje sveikatos priežiūros įstaigų tinklo reformoje tėra tik lašas jūroje. Žymiai daugiau klausimų kyla dėl pačios planuojamos reformos, kuri, neabejoju, šalies gyventojams sukurs labai daug nepatogumų ir problemų.
Neabejotinai, efektyviam ligoninės valdymui nepakaks ministerijos specialistų kompetencijos ir turimų žinių, o tai reiškia, kad biurokratinis aparatas Vilniuje ir toliau pūsis.
Žmonės jau dabar stveriasi už galvos išgirdę, kad norint gauti paprastas, šiuo metu regioninėse ligoninėse atliekamas procedūras, teks važiuoti į didesnę, apskrities gydymo įstaigą. Jaunam žmogui, turinčiam automobilį nuvažiuoti į kitame rajone esančią gydymo įstaigą daug problemų nesudarys, tačiau senjorams tai bus milžiniškas iššūkis.
Kasdien kylančios kuro kainos bei vyresnio amžiaus žmonėms sunkiai prieinamas mobilumas gydymo įstaigų pasiekiamumą tik apsunkins, o gal net taps neįmanomu. Suprantama, tie, kurie turi automobilį, galės pasiekti toliau esančias gydymo įstaigas, o tų, kurie automobilio neturi, laukia liūdnesnis scenarijus. Neįsivaizduoju sunkiai judančio senjoro, savarankiškai važiuojančio visuomeniniu transportu iš kokio Kėdainių rajono kaimo į Kauno miestą. Apskritai, geografija čia visiškai nesvarbi. Tokie iššūkiai ir susisiekimo problemos lauks ne tik Kauno ar Tauragės, bet ir visos Lietuvos gyventojų.
Sveikatos priežiūros paslaugų tobulinimas nuo gyvenamosios vietos reiškia ne ką kitą, kaip šių paslaugų prieinamumo bloginimą. Procedūrų, kurias ir šiandien atlieka dauguma regioninių sveikatos priežiūros įstaigų, perkėlimas į regionų centrus, optimizuojant tinklą ir taip taupant lėšas, nėra ir negali būti priimtinas. Jei į viską žiūrėtume tik per lėšų taupymo prizmę, matyt, visas, ne tik sveikatos priežiūros, bet ir švietimo, socialines, aplinkosaugines ir kitas įstaigas reikėtų perkelti į tris didžiuosius šalies miestus, o visas kitas – uždaryti.
Pamirštas esminis dalykas – svarbiausias tikslas nėra sutaupyti lėšų, o užtikrinti, kad esminės valstybės teikiamos paslaugos būtų suteikiamos laiku, kokybiškai ir, žinoma, jog jos būtų prieinamos visiems, nesvarbu kuriame Lietuvos miestelyje ar kaime gyvenantiems mūsų šalies gyventojams.
