Pastarosiomis savaitėmis stiprėjo naratyvas, kad Lietuva provokuoja Kinijos Liaudies respubliką, sąmoningai mėgina įsivelti į konfliktą, kuris mums labai brangiai kainuos. Kiti net apgailestauja, kaip štai akyse griaunami per šitiek metų pastatyti puikūs santykiai su Kinija, vardija milijardinę rinką ir perspektyvų galimybę. Tai imkim ir pažvelkim į duomenis. Skirtingai nuo mūsų subjektyvių nuostatų – skaičiai yra skaičiai.
Taigi – per dešimtmečius pastatyti puikūs santykiai, sukurtas ir stiprinamas abipusis bendradarbiavimas su 1,3 milijardo rinka, taip? Tai kodėl tuomet eksporto/importo saldo yra neigiamas – Lietuva eksportuoja 4 kartus mažiau nei importuoja, t.y. į kinų rinką išvežame prekių už mažiau nei 300 mln. eur, tai sudaro mažiau nei 1 proc. mūsų eksporto.
Prisimenat – milijardinė rinka, ar ne? Tai ko gi jie iš Lietuvos po dešimtmečių draugystės statymo į tą rinką mūsų taip iš esmės ir neįsileido? Atsakymas dar vienas nesmagus faktas – nes tai nėra pagal tarptautinį supratimą veikianti laisva rinka ir verslo aplinka. Visi su tarptautiniu prekių ir paslaugų judėjimu priimami sprendimai yra ne laisvu verslų susitarimu, o visiškai politizuoti, nes tai ir nėra demokratinė laisva valstybė, o ilgiausiai pasaulyje sėkmingai išsilaikiusio komunistinio režimo žaidimų aikštelė.
Aikštelė, kurioje žaidžiami įvairūs žaidimai – pavyzdžiui, priimti nacionalinio saugumo įstatymo pakeitimai leido tarptautinio verslo turimą turtą ar lėšas įšaldyti ar net nacionalizuoti, darbuotojus deportuoti – jei tik Kinijos komunistų partija nuspręs, kad verslas pažeidžia Kinijos interesus.
Tad australai ne tik atsilaikė, bet ir toliau dirba diversifikuodami eksporto rinką, pertvarkydami tiekimo grandines, ir vyšnia ant torto – AUKUS karinis aljansas.
Australai patyrė savo kailiu, kad, pasirodo, prekybos paketas apima ir laisvos valios bei nepriklausomos pozicijos atsisakymą. Nepatiko Kinijai australų klausimai dėl COVID-19 ir Huawei neįsileidimas į strateginę infrastruktūrą – sankcijomis taip vožtelėjo per Australijos eksportą į Kiniją, kad pradinis vertinimas siekė iki 25 mlrd. nuostolių per metus.
Tačiau, jei nesekate užsienio spaudos, priminsiu, kad toks Kinijos komunistų partijos smūgis botagu didelei vakarietiškai demokratinei valstybei turėjo kiek kitą efektą nei jie įpratę tikėtis. Jau matyti, kad net taip stipriai su Kinija susaistytos valstybės kinų komunistai nesugebėjo parklupdyti: verslai rado kur perkelti savo prekes ir praradimai daug mažesni nei daug kas tikėjosi.
Remiantis Australijos iždo vertinimu, Kinijos „bausmių“ paveikti sektoriai prarado apie 3,5 mlrd. eurų per pirmuosius sankcijų metus, tačiau tuo pat metu surado beveik 3 mlrd. eurų naujų rinkų, todėl realūs praradimai sudarė tik 0,25 procento viso Australijos eksporto. Kas dar įdomiau, dėl geležies rūdos kainų kilimo, dar ir dešimtadaliu paaugo šio eksporto vertė. Tad australai ne tik atsilaikė, bet ir toliau dirba diversifikuodami eksporto rinką, pertvarkydami tiekimo grandines, ir vyšnia ant torto – AUKUS karinis aljansas, kuriuo aiškiai siunčiama žinutė, kad komunistinės Kinijos grasinimai išgirsti, ir demokratinis pasaulis nenusiteikęs džiugiai priimti pirmininko Xi kilpos ant kaklo.
Šiame kontekste akivaizdu, kad tai, jog Kinija mūsų į savo rinką praktiškai neįsileido – nes mažiukai, nepakankamai naudingi, dar tokie sunkokai valdomi – mums išėjo tik į gerą. Kai didžiosios pasaulio valstybės jau nuo 2019 skubiai de–couplina (atsiskiria) nuo Kinijos ir patiria masinių nuostolių, mes garsiai skundžiamės, kad mums įkando į ranką, o dalis dar garsiai rėkia, kad niekšai konservatoriai, „karo partija“, kuria konfliktus lygioje vietoje, ir štai dabar medienos kinai nebepriima.
Šiame kontekste akivaizdu, kad tai, jog Kinija mūsų į savo rinką praktiškai neįsileido mums išėjo tik į gerą.
Čia jau, žinoma, kitas klausimas, apie konservatorių bendravimo metodus, arba kodėl tame kūdame eksporto į Kiniją portfelyje yra lietuviška mediena – prekybos prasme žemos pridėtinės vertės prekė, tačiau paklausos prasme – nepaprastai reikalinga ir paklausi, ir ją importuojasi protingesnės valstybės tam, kad iš jos gamintų produkciją, kuri – siurprizas! – yra kur kas aukštesnės pridėtinės vertės, tad eksportuojant jau pagamintą daiktą, o ne žaliavą gauna nepalyginamai didesnę naudą.
Ir čia atsiranda nuostabių fantazuotojų, kurie pozicionuoja save kaip kairieji, ir ima garsiai šaukti, kokia nesąmonė štai visame tame kontekste pyktis su Kinija ir atidarinėti visokias taivaniečių atstovybes, ir „rautis“ ant Kinijos.
Na, kontekstas yra tas, kad Kinijos rinka mums taip ir neatsivėrė po dešimtmečių žeminimosi; kad rinka yra pavojingesnė nei minų laukas, nes užsienio verslas jokių teisių neturi ir viską sprendžia gensekas ir gensekiukai.
Dar kontekstas yra tas, kad net save vadinantis kairiuoju – nekalbant apie tikrus kairiuosius – iš principo ir iš esmės negali palaikyti represyvaus autoritarinio režimo, šiuo metu vykdančio genocidą. Taip, genocidą, nes kinų komunistų partijos vykdomos represijos atitinka JT Konvencijos dėl genocido nusikaltimo prevencijos ir bausmės už jį 2 straipsnio nuostatas.
Taip pat Kaimynystės komitetai reguliariai lankosi šeimų, kurios kelia įtarimų dėl ištikimybės partijai, namuose ir fiksuoja jų elgesį, kalbas bei emocijas.
Taigi, kai kuriose Kinijos valdomose teritorijose tai net nebe autoritarinis, bet atvirai totalitarinis režimas – uigūrų tautinės mažumos masinis uždarymas į „perauklėjimo stovyklas“, kur, pvz., perauklėjimas vykdomas tokiu būdu, kad už, pavyzdžiui, nepakankamą komunistų partijos principų laikymąsi uždarytam paaugliui sulaužoma ranka. Tėvai informuojami. Po kurio laiko tėvai vėl informuojami, kad „lūžis atsinaujino“.
Taip pat Kaimynystės komitetai reguliariai lankosi šeimų, kurios kelia įtarimų dėl ištikimybės partijai, namuose ir fiksuoja jų elgesį, kalbas bei emocijas. Atlieka stabilaus komunistinio piliečio patikrą įvairiais metodais. Pavyzdžiui, atnaujino troikas – pamenate sovietų okupacijos istoriją? Troikos nuteisė daugybę nekaltų žmonių, ištremti, sušaudyti, išbuožinti. Tai štai Kinijos komunistai nestabdo – pavyzdžiui, suėmus vieną šeimos narį, pas kitus kasdien ateina įvertinti ar jų emocijos stabilios. Nestabilios? Irgi į stovyklą. Apie ten vykstančius sistemingus žalojimus, prievartavimus, marinimą badu ir kratymą elektra – jau rašyta ir Lietuvos naujienų portaluose, nes tarptautinių tyrimų duomenys vis gausesni ir vis kraupesni.
Šalia to – masinė priverstinė moterų sterilizacija, dėl kurios Sindziange gimstamumas nuo 2015 iki 2018 metų sumažėjo 84 proc. ir toliau mažėja. Dar siaubo filmų scenarijams gėdos nepadarysianti prekyba organais – taip, nesuklydote – valstybiniu mastu vykdoma prekyba organais, ne tik uigūrų, bet ir dvasinio judėjimo Falun Gong narių. Mat susibūręs taikus judėjimas pritraukė daugiau narių nei komunistų partija. Ir nesvarbu, kad jokia politine veikla jie neužsiėmė, tiesiog sveikos gyvensenos, maldos ir meditacijos būreliai.
Bet jų daugiau nei komunistų – o ką, jei jie imtų ir pradėtų daryti įtaką visuomenei, kad gal represijos ir autoritarizmas nėra taip faina, kaip vaidenasi kompartijos šimtmetį šiemet paminėjusiam Xi Jinpingui, pasiskelbusiam šventosios komunistų trejybės nariu – pirmas buvo Stalinas, antras – Mao, o trečiasis, dar gyvas šventasis komunistų guru esąs pirmininkas Xi. Kaip liudija surinkti duomenys, kasmet Kinijoje atliekama apie 60 000 vien oficialių organų transplantacijų, nors tai ženkliai daugiau, nei donorų schemos gali aprūpinti. Maža to, ligoninių, kurios atlieka transplantacijas, žemėlapis liudija, kad jos pastatytos šalia „perauklėjmo stovyklų“ ar kitų sulaikymo centrų.
Didžiausia, kokia begali šiuo laikmečiu būti, strateginė dešiniųjų ir kairiųjų klaida – tai pozicionuoti, kad komunistinės Kinijos agresyvios ekspansijos stabdymas yra ideologinis klausimas, tariamai dešiniujų arkliukas, todėl kairiesiems atrodo neaktualus arba tiesiog patogus dešiniųjų taršymo pretekstas.
Beje, priminsiu, kad trečiadienį, gruodžio 8 dieną, JAV Atstovų rūmai 428 balsais „už“ (1 „prieš“) priėmė įstatymą, uždraudžiantį importą iš Kinijos Sindziango regiono, reikalaujant įrodyti, kad prekės nebuvo pagamintos naudojant priverčiamuosius darbus. Atstovų rūmų pirmininkė Nancy Pelosi prieš balsavimą vardijo: „Milijonai žmonių Kinijoje patiria siaubingus žmogaus teisių pažeidimus: nuo masinio sekimo ir baudžiamojo kontroliavimo, iki masinių kankinimų, įskaitant kalinimą vienutėse ir priverstinį sterilizavimą, o tiesą drįstantys atskleisti žurnalistai ir aktyvistai kankinami ir bauginami.“ Panašų teisės aktą jau anksčiau priėmė Senatas.
Apskritai, analogiškas diskusijas apie ekonominę naudą ir vertybinius principus jau turėjome Rusijos atžvilgiu – tiek Sąjūdžio pradžioje, tiek vėliau valdant Putinui. Šiandien galime pažvelgti, kaip „ekonominės naudos“ prasme sekasi į Vakarus nusisukusioms nepragmatinėms valstybėms, ir kaip sekasi toms sovietinio bloko valstybėms, kurios pasirinko nesipykti ir rinktis ekonomiką, ar blaškytis, kas čia jiems naudingiau. Manau, atsakymai akivaizdūs.
Tai šitame kontekste vietoje paviršutiniškų skambių kaltinimų, verta apsimąstyti, kas ant ko iš tiesų „raunasi“, o kas – tiesiog gina savo sienas ir santvarką, kokias istorijos pamokas išmokome ir ar tikrai taip vilioja Orvelo „1984“ China edition 2.0.
Tuo pačiu, būtų labai ne pro šalį valdantiesiems kiek sumažinti apsukas demonstruojant principus „mes pirmi!“ ir „viską galim vieni!“, nes taip ne tik nepasiekiamas esminis tikslas – užsitikrinti paramą tiek saugumo, tiek ekonominės plėtros klausimais, bet ir iškreipiamas Kinijos (ir Taivano) klausimo kontekstas. Didžiausia, kokia begali šiuo laikmečiu būti, strateginė dešiniųjų ir kairiųjų klaida – tai pozicionuoti, kad komunistinės Kinijos agresyvios ekspansijos stabdymas yra ideologinis klausimas, tariamai dešiniujų arkliukas, todėl kairiesiems atrodo neaktualus arba tiesiog patogus dešiniųjų taršymo pretekstas.
Ekspansijos užmojus brėžia Kinijos komunistų partijos Centrinės karinės valdybos generolai, kalbantys apie kolonijų, pavaldžių kompartijai, kūrimą kituose žemynuose.
Šita bėda aktuali visame pasaulyje – nuo Amerikos iki Europos, Lietuvoje taip pat. Staigūs sprendimai, kurių skuba motyvuota politinių dividendų poreikio, tik supriešina mus ir sukuria ginčą ten, kur, įvertinus faktus, ginčo kaina yra mūsų saugumas, todėl tai ne partinis, dešinysis ar kairysis, o nacionalinis ir tik nacionalinis interesas.
Motyvai gali būti skirtingi – ar nemeilė komunizmui, ar meilė JAV, pasibaisėjimas dėl represijų žvėriškumų ar atvirkščiai, pragmatiškas vertinimas prekybos plėtros tvarumo demokratinėse valstybėse privalumus versus autoritarinių režimų politizuotą rinkos valdymą.
Motyvai gali būti skirtingi – tikslas ir laukiamas rezultatas tas pats – suvokti, kad Kinijos Liaudies Respublika, per pastarąjį dešimtmetį (2010–2020) grasinusi 152 kartus 27 valstybėms, tęsianti represijas Tibete, sulaužiusi tarptautines sutartis dėl Honkongo demokratijos išsaugojimo, vykdanti genocidą Sindziange, genseko Xi Jinpingo lūpomis paskelbė, kad nenusilenksiantys jiems, sudaužys savo galvas į akmeninę kinų sieną, ir vykdo revizionistinę užsienio politiką, kuri neapsiriboja regionu.
Patyrę tarptautinės saugumo politikos vilkai vertina, kad kritus Taivanui ir Kinijai perėmus Taivano sąsiaurio kontrolę, ekspansija judėtų iki Guamo ir Havajų. Jau iki šiol Kinijos Liaudies Respublika su 17 (!) kaimynų turi teritorinius konfliktus dėl žemės ar jūros teritorijos – nuo galvų skaldymo ant Kinijos/Indijos sienos, iki dirbtinių salų kūrimo Pietų Kinijos jūroje, iki japonų žvejybinių laivų vaikymo. Ekspansijos užmojus brėžia Kinijos komunistų partijos Centrinės karinės valdybos generolai, kalbantys apie kolonijų, pavaldžių kompartijai, kūrimą kituose žemynuose.
Tad naiviai tikintys, kad bučiuojant ranką totalitariniam režimui, liksime saugūs nuošalyje, teprisimena Antrojo pasaulinio karo pamokas. Todėl mūsų, labai sudėtingame geopolitiniame taške esančios mažytės Tautos, išgyvenimo klausimas yra gebėjimas strategiškai toliaregiškai mąstyti. Pasirinkti, ar esame Vakarų–Azijos–Okeanijos demokratijų žiedo dalis ir įvertinti, kokios bus pasekmės demokratinių valstybių skaldymosi – turime dabar, nes autoritariniai režimai, kaip nuodingas pelėsis, užima kiekvieną laisvą centimetrą, kurį jiems atiduodame.
Dar būtų puiku nepamiršti bazinės užsienio politikos taisyklės – užsienio partneriams mūsų vidinės muštynės neįdomios, kaip ir mums neįdomios jų. Į išorę išeina žinia apie Lietuvos poziciją. Tad kai skirtingos partijos ima kalbėti skirtingus dalykus apie kertinius užsienio politikos klausimus, susijusius ne tik su dvišaliais ar trišaliais, bet daugiašaliais santykiais, geopolitiniais lūžiais ir tarptautinio saugumo užtikrinimu, pralaimi visi. Įkalamas pleištas ir tarp mūsų, viduje, ir tarp valstybių, kurių vienybė bei nuoseklumas jų visų – ir kiekvienos atskirai – išlikimą.
Demokratija nėra ideali sistema, stringa dažniau nei norėtume, bet ar tikrai Jus vilioja naujausiomis technologijomis aprūpinta totalitarinės kontrolės sistema, kontroliuosianti ir Jūsų emocijų stabilumą demonstruojant lojalumą komunistų partijai, naujojoje Kinijos kolonijoje prie Baltijos jūros? Gal apie „atsinaujinusius lūžius“ šeimos nariams praneš tiesiai žinute iš TV ekrano.
