Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo dar nebuvo tokio politinio triukšmo, kurį pamatėme po nepavykusios Seimo nario Mindaugo Basčio apkaltos.
Kaip iš gausybės rago pasipylė Seimo sprendimu nepatenkintų profesionalių ir neprofesionalių politikų kritika, kurią galima apibendrinti keturiais žodžiais: „Seimas padarė nepataisomą klaidą“. O kad tokia klaida nepasikartotų, buvo pasiūlyti įvairūs receptai.
Štai keli iš jų:
- Seimas privalo tik patvirtinti Konstitucinio Teismo (toliau KT) verdiktą;
- KT verdiktas yra vykdomas nedelsiant. Seimo sprendimas nereikalingas;
- Seimo nariai turi priimti sprendimą ne slaptu, bet atviru balsavimu.
Aptarkime šiuos siūlymus. Įteisinus pirmą siūlymą Seimas paverčiamas savotiška notarine kontora, kurios pareigos būtų tik patikrinti, ar visi iš KT atkeliavę dokumentai nėra klastotės.
Norint įteisinti antrą siūlymą reikis keisti Konstituciją, kurios 74 straipsnis sako: „(…) Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas“.
Kalbant apie slaptą ar atvirą balsavimą reikia prisiminti ir kitus balsavimus, kuriems taikoma tik slapto balsavimo procedūra. Tai, visų pirma, rinkimai į Valstybės valdymo institucijas. O Seimo nariams slaptas balsavimas leidžia nepaisyti savo frakcijos vadovų ar kitų Seimo pareigūnų valios ir nurodymų ir balsuoti pagal savo sąžinę taip, kaip numato Konstitucijos 59 straipsnis:
„59 straipsnis (…) Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“
Kitaip sakant, slaptas balsavimas dėl personalijų leidžia išvengti partinių intrigų Seime. O dabar apie pačią apkaltą Seimo nariui M. Basčiui. KT patvirtino tik vieną Seimo apkaltos komisijos M. Basčiui inkriminuojamą kaltinimą – savo pažymoje jis nepaminėjo kontakto su Lietuvoje gyvenančiu ir galimai palaikančiu ryšius su Rusijos slaptomis tarnybomis piliečiu. Jokiuose Seimui pateiktuose dokumentuose neužfiksuota, koks buvo M. Basčio pokalbių su tuo piliečiu turinys, kokias valstybines paslaptis jam perdavė M. Bastys. Gal jie kalbėjo tik apie orą, medžioklę ar moteris.
Ir ar VSD įspėjo tą pilietį dėl veiklos, nesuderinamos su mūsų įstatymais? Jeigu įspėjo, tai ar M. Bastys buvo painformuotas apie tai ir numojo ranka į VSD įspėjimą? Jei to nebuvo, tai kokios gali būti pretenzijos M. Basčiui? Kokius įstatymus jis pažeidė, išskyrus tą vieną, kuris figūruoja KT nutarime? Ir už tokį pažeidimą atimti Seimo nario mandatą? Manyčiau, tokia bausmė būtų perteklinė. Tai suprato ir Seimo nariai, kurie nepritarė apkaltai. Būtų pilnai pakakę Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimo.
Žinoma, apkaltos iniciatoriai gali tvirtinti, kad jie turi daug kitos medžiagos, kuri parodo M. Basčio rimtą veiklą, nukreiptą prieš valstybę. Bet jei apkaltos komisija turi rimtesnę medžiagą, tai ją reikėjo ir pateikti Seimo nariams. Negi ir Seimo narius apkaltos komisija laiko nieko neišmanančiais „runkeliais“? Bet ne, kažkam reikėjo Valstybės priešo, kad visuomenė nustotų galvoti apie savo problemas.
Kaip čia neprisiminti J. Marcinkevičiaus žodžių: „nuo amžių toks narsus lietuvio būdas, jei priešo nėr, iš žemės jį iškas“. Ir iškasė. Tokiems „narsuoliams“ visiškai nesvarbu, kad dvi svarbiausios Valstybės institucijos – Seimas ir KT – apsipyko dėl to „priešo“. Iš to, kas pasakyta, darytina tokia išvada, kad reikia atskirti KT funkcijas vykstant apkaltos procesui nuo Seimo funkcijų.
Jei laikysime, jog KT funkcija tik nustatyti, ar Seimo narys pažeidė Konstituciją ir sulaužė savo duotą priesaiką, ar ne, o Seimo funkcija – parinkti pažeidimui adekvačią bausmę, tai Seimas nevirs notarine kontora, o KT neturės pagrindo save iškelti aukščiau kitų valdžių. Tada niekam nekiltų klausimas, kodėl buvęs Seimo narys, kuris klastojo Seimo dokumentus, taip ir liko nenubaustas. Ir nesulaukė minios šauksmo „Gėda“.