Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Europos Parlamento nario, Aleksandro Stulginskio žvaigždės laureato Vytenio Povilo Andriukaičio kalba Seimo apdovanojimo – Aleksandro Stulginskio žvaigždės – įteikimo ceremonijoje
Didžiai gerbiamas Seime, gerbiamas V. Matei, gerbiamas Lietuvos Seimo Pirmininke, nariai, bičiuliai, gerbiamoji visa ši puiki auditorija.
Šią mane ypač jautrią akimirką kuo nuoširdžiausiai dėkoju Tautos atstovybei už suteiktą garbę priimti iš Jūsų šį apdovanojimą, skirtą mano parlamentinei veiklai. Suprantu ir tų Seimo narių, kurie pritarė tokiam įvertinimui, ir tų, kurie jam nepritarė, argumentus. Aš ne savo, bet Lietuvos rinkėjų valia vis dar esu politikoje, ir dėl to jaučiuosi šiek tiek nepatogiai. Tačiau, ko gero, politinių komentarų nebūtume išvengę, net jei nedalyvaučiau nei Europos Parlamento, nei Lietuvos Seimo veikloje.
Parlamentinės demokratijos skiriamasis bruožas būtent ir yra politinis pliuralizmas bei nuomonių įvairovė. Tad dar kartą ačiū Jums visiems, brangūs kolegos.
Nuoširdžiai sakau, kad ši akimirka yra ypač brangi mano šeimai ir žmonai Irenai. Dėl savo aktyvios veiklos aš ją ir mūsų vaikus tikrai nuskriaudžiau dėmesio ir buvimo kartu stoka. Tad tebus šis įvertinimas pirmiausia skiriamas Tau, Irena, už tas sunkias valandas, už išklausytas replikas ir komentarus bei apkalbas, kurie nelengvai nuguldavo į Tavo širdies gelmes. Taip pat ačiū ir vaikams, nes ir jiems nebuvo lengva bręsti mano politinio lauko erdvėje ir daug ką patirti ir iškęsti.
Žinau ir tai, kad prie šio įvertinimo nuoširdžiai prisidėjo Česlovas Juršėnas, jau anksčiau pelnęs šį apdovanojimą. Ačiū Tau, mielas Česlovai ir už man skirtus žodžius, ir už Tavo pastangas.
Tačiau šį įvertinimą pirmiausia priimu kaip pagarbos ženklą mano mokytojams bei tiems Lietuvos demokratijos bendražygiams, be kurių pastangų nebūtų nei demokratinės Lietuvos, nei Steigiamojo Seimo, nei mūsų skausmingos demokratinės patirties.
Keturi Vasario 16-osios Akto signatarai – Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius, Mykolas Biržiška ir Jonas Vileišis – įrašė štai šias eilutes į Vasario 16-osios Aktą: „Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“.
Demokratija, rinkimų teisė visiems gyventojams nepaisant tautybės, vyrams ir moterims, ir laisvi rinkimai buvo pamatinis šių keturių signatarų reikalavimas. Taip prasideda demokratijos gimimas Lietuvoje – šiomis eilutėmis ir po jų sekusiu Steigiamojo Seimo išrinkimu.
Apie Aleksandro Stulginskio nuopelnus gražiai kalbėjo Česlovas Juršėnas tiek savojo apdovanojimo metu, tiek šiandien. Tiesa, A. Stulginskis šiek tiek kluptelėjo po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, bet po to jis oponavo A. Smetonai kartu su daktaru K. Griniumi ir neatidavė Seimo Pirmininko kabineto rakto iki 1936 metų.
Bet noriu priminti dar du demokratus – Zigmą Toliušį ir Kazį Grinių. Štai faksimilinis Zigmo Toliušio knygelės „Demokratija ir jos priešai arba Demokrato katekizmas“ puslapis. Nors ji išleista 1926 m. vasarą, bet jos mintys aktualios ir šiandien. Verta pacituoti tik vieną trumpą sakinį iš šios knygos: „Mūsų valstybė negali būti valdoma vieno asmens,…vieno luomo…ar vienos partijos. Lietuva turi būti valdoma…demokratybės pagrindais“.
Tą pačią 1926 m. vasarą savo inauguracinėje kalboje ypač aiškią poziciją dėl konstitucinės parlamentinės demokratijos išsakė Respublikos Prezidentas Kazys Grinius: „Ligi mes Konstituciją gerbsime, ligi jos klausysime, ligi tol mes turėsime šalies ramybę…< >…reikalinga žiūrėti, kad taip sakant ne Konstituciją lenkti į save, bet save lenkti į Konstituciją“.
Pranašiškai tai skambėjo tada, nes jau 1926 metų gruodžio 17 d įvykdytas perversmas nutraukė Lietuvos demokratinę raidą ir abu šie Lietuvos demokratai anksti patyrė skaudų demokratijos pralaimėjimą. Vienas iš jų vėliau atsidūrė emigracijoje Jungtinėse Valstijose, kitas – Sibiro platybėse. Bet abu liko ištikimi parlamentarizmui.
Pranašiškai tai skamba ir dabar, kai tiek ES, tiek pasaulyje ima stiprėti autoritarinės jėgos, vis daugiau radikalių politinių jėgų ima neigti teisės viršenybę bei žmogaus teises, nepaisyti teismų nepriklausomumo ir jų sprendimų. Ir Lietuvoje vis ignoruojami Konstitucinio Teismo sprendimai arba netgi Seimas užkerta kelią vykdyti teisingumą, nesutikdamas nuimti imuniteto. Kartais nepaisoma ir teisės viršenybės principo, sunkiai suvokiamos ir mažumų teisės ar net bandoma priimti sprendimus, susiaurinančius tarptautinių konvencijų taikymą Lietuvoje, vis aiškinant kokiomis nors ypatingomis aplinkybėmis.
Džiaugiuosi, kad savo jaunystėje sutikau dar iš pirmosios Lietuvos Respublikos išlikusių parlamentarizmo šalininkų, disidentų, tikėjusių demokratijos galia. Demokratija tikėjo ir mano tėvas Alfonsas Andriukaitis. Ja tikėjo socialdemokratas Antanas Purėnas, ateitininkai Povilas Butkevičius, Liudas Dambrauskas, Tomas Glodas, varpininkų idėjoms ištikimi Viktoras Kutorga ir Gediminas Ilgūnas, pagaliau liaudininku save vadinęs Tėvas Stanislovas. Jie visi padėjo man bręsti parlamentarizmo dvasioje.
Tebus leista pateikti tikrą to įrodymą. Štai čia, A. Strazdelio vėliava, kurią pagaminau 1975 metais, pogrindyje. O dabar, laikydamas tą vėliavą, noriu pacituoti tikrą dokumentą, bet pacituosiu jį originalo kalba. <…> Aš, kaip socialdemokratas, kaip revizionistas, kaip reformistas, jų taip ir buvau vadinamas. <…> Tai yra faktai. Ir reikia pasakyti, kad čia tose bylose yra daug medžiagos ir daug agentų, 12 ar 14 mano bylose įvairių vardų. Bet aš galiu pasakyti, kad jie vis dėlto tiksliai citavo ir fiksavo mūsų žingsnius.
Štai 1988 m. mes, visi Strazdelio universiteto lankytojai, įsijungėme į Sąjūdį. Bet ėmėme steigti ir politines partijas. Algis Gasiūnas dalyvavo atkuriant Krikščionių demokratų partiją, Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė ir dr. Viktoras Kutorga steigiant Valstiečių-liaudininkų, Irena Ignatavičienė – Žaliųjų partiją, Arnoldas Vaitkevičius, Eimutis Petras Andriukaitis, Jonas Baronas ir aš –Socialdemokratų partiją, Gediminas Dalinkevičius vėliau steigė Naująją Sąjungą. Kaip matote, A. Strazdelio pliuralistinės demokratinės, socialistinės minties universitetas savo rezultatus pasiekė. Demokratija, pliuralizmas, parlamentarizmas ir mes visi turėjome skirtingas pasaulėžiūras.
A. Gasiūnas ir A. Vaitkevičius buvo išrinkti į savivaldybių tarybas, man teko garbė būti Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir Seimo nariu, o G. Dalinkevičius irgi buvo išrinktas į Seimą.
Taigi aš galiu drąsiai pasakyti, kad šis apdovanojimas skiriamas visai Lietuvos demokratų kartai, kuri sunkiomis pogrindžio sąlygomis ugdė demokratinę to meto mintį tarp mūsų jaunimo. Ačiū jums, likę gyvieji vyresnės kartos disidentai-demokratai.
Man teko garbė būti Kovo 11-osios dokumentų rengimo darbo grupėje. Grupės nariai gali paliudyti, jog aš vienintelis oponavau 1938 m. Konstitucijos atkūrimui, siūliau atkurti 1922 m. Konstitucijos veikimą. Deja, likau grupėje vienas.
Gaila, tuo metu nebuvo žinoma apie pokario partizanų 1949 m. Vasario 16-osios deklaraciją, kurioje jie paneigė 1938 m. Konstituciją, siūlydami vadovautis 1922 m. Konstitucijos dvasia. Tada, 1949 metais, gimė terminas „Konstitucija dvasia“. Ir tie, kurie bando Konstitucinį Teismą niekinti dvasiomis, jie turi atsisukti į 1949 metų Vasario 16-osios deklaracijos tekstą ir savo sąžine atsakyti, ką jie daro.
Demokratija – labai sudėtinga valdymo ir valdžios forma, nelengva rasti gerus sprendimus. Šiandien ji išgyvena nemenką krizę. Bet tenka visus perspėti, kad nors demokratija nėra labai jau gera valdymo forma, tačiau visos kitos, perfrazuojant Vinstoną Čerčilį, tik dar blogesnės.
Ir todėl tik principingas Konstitucijos ir įstatymų bei valstybės duotų įsipareigojimų vykdymas gali padėti apginti demokratijos autoritetą.
Svarbesnis demokratijai ginklas yra moralė. Moralinių normų paisymas – pats geriausias kelias stiprinti pasitikėjimą demokratija. Duoto žodžio ir priesaikos sulaužymas sumenkina demokratinių institucijų autoritetą. Seimo nario priesaika ir jos nesilaikymas arba sulaužymas duoda skaudų smūgį.
Dar labiau visuomenę demoralizuoja, kai valstybės vardu duoti pažadai vėliau nurašomi ir stengiamasi jų nebesilaikyti.
Čia šiuo atveju pacituosiu 1990 m. kovo 27 d. duotą valstybės pažadą. Jis skirtas jautriai temai: „Slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtintos, jeigu viešumon iškiltų kokiu nors kitu būdu. Antra vertus, prisipažinimas ir atgaiva būtų vertinami kaip moralinis piliečių ir visuomenės apsivalymas. Tie, kurie norėtų šiandien vėl atgaivinti sąrašų viešinimus, turit paneigti 1990 m. kovo 27 d. pareiškimą, duotą valstybės vardu. Pasirašo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis.“ Tai buvo sunkios dienos, bet pažadas duotas. Ir šiuo atveju aš priminsiu kunigaikščio Kęstučio priesaiką: greičiau geležis pavirs vašku, nei mes duotą žodį atšauksime. Štai kodėl manau, kad demokratija, žodis, priesaika ir moralė yra patys tvirčiausi ginklai ginant šią valdymo formą, kuri nors ir nėra pati geriausia. Labai ačiū jums visiems.
