Šarūnas Birutis, kultūros ministras
Kartais reikia laiko, kad pasiūlyta kryptis įsitvirtintų. Dar prieš pusmetį, kai atkreipiau dėmesį į tai, kad kultūra ir visuomenės atsparumas yra esminė valstybės gynybos dalis, sulaukiau įvairių reakcijų. Galbūt ši mintis kai kam atrodė neįprasta ar net per drąsi. Tačiau šiandien, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, kupiname informacinio triukšmo ir dezinformacijos iššūkių, valstybės ir visuomenės atsparumas tampa gyvybiškai svarbiu klausimu.
Pastarieji įvykiai, o ypač Hagoje įvykęs NATO lyderių susitarimas, aiškiai parodė, kad saugumo samprata plečiasi ir apima gerokai daugiau. NATO valstybės sutarė iki 1,5 proc. BVP skirti kitoms su saugumu susijusioms išlaidoms, įskaitant civilinę parengtį ir atsparumą. Būtent čia kultūra ir informacinis atsparumas įgyja ypatingą reikšmę.
Tai bus svarbi tema tarptautiniu lygmeniu per artimiausius metus ir 2027 metais, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai. Todėl jau dabar turime dėti visas pastangas visuomenės atsparumo politikos srityje.
Šiuo metu Kultūros ministerija, surėmusi pečius su Krašto apsaugos ministerija, žiniasklaida, akademine bendruomene, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais partneriais rengia kovos su dezinformacija ir manipuliacijomis planą. Šis kelias ilgas ir nelengvas, tačiau juo einant stebime, kaip palaikytojų ratas auga net ir politinių oponentų gretose.
Tą rodo temų kryptis ir visų susitelkimas šimtmetį mininčio Lietuvos kultūros kongreso suvažiavime: dar niekada iki šiol apie kultūros galią, svarbą, vertę gynybai ir nacionaliniam saugumui nebuvo kalbėta tiek daug ir įvairiais aspektais.
Vienas jų, kurį norėčiau paliesti kaip už kultūros politiką atsakingas ministras, yra Lietuvos kultūros kanonas. Tai – trūkstamas kertinis pamatas kultūros srityje ir dėl šios priežasties tris dešimtmečius formuota kultūros politika dažnu atveju plaukdavo kaip laivas be inkaro – ten, kur papūsdavo politinis vėjas.
Bet kaip medis neauga be šaknų, kaip namas nestovi be pamatų, taip ir kultūros politika negali būti tvari be aiškiai apibrėžto kultūros kanono. Jis yra ne tik mūsų tapatybės atspindys, bet ir atspirtis ateities kūrybai, leidžiantis jai įsižeminti ir išlikti tvirtai permainingame pasaulyje. Be jo esame pasmerkti nuolatiniam blaškymuisi, neturėdami aiškių atraminių taškų apie savo kaip tautos vertybes, kurios itin glaudžiai susijusios su pilietiškumo ugdymu ir visuomenės atsparumu.
Kultūros politikos pagrindų įstatyme kultūra apibrėžiama kaip „istoriškai susiformavusi reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes, apimanti žinias, menus, raštiją, tikėjimus, moralę, papročius, su tuo susijusias technologijas ir kitus vertingus asmenų ir bendruomenių gebėjimus ir veiklas“.
Man atrodo, kad mūsų kultūros pamatai glūdi Gedimino laiškuose, Mažvydo „Katekizme“, Mikalojaus Daukšos „Postilėje“, Donelaičio „Metuose“, tautosakos lobyne, sutartinėse ir autentiškuose raštuose. Mūsų įkvėpimo šaltiniai – knygnešystė, Dainų šventės, Žalgirio, Oršos mūšiai, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimas, Petrausko operos, Naujalio kompozicijos ir dar daug kitų.
Bet čia tik keli pavyzdžiai apie tai, kaip kultūra apibrėžta įstatyme. Žinoma, kiekvienas turėsime savus pavyzdžius, įsivaizduosime ir panašiai, ir skirtingai, nors mums reikia bendro, vieningo, sutariančio žvilgsnio. Tai rodo, kad Kultūros politikos pagrindų įstatymas be aiškiai apibrėžto Lietuvos kultūros kanono yra nepilnas. O galėtų būti papildytas, įvedant naują principą: kultūros politika turi būti formuojama Lietuvos kultūros kanono pagrindu.
Šis kanonas neturi būti statiškas ir uždaras sąrašas. Priešingai – jis turi būti gyvas, dinamiškas, atspindintis kultūros raidą ir atveriantis naujas jos galias. Tai galėtų būti mūsų tautos esmę atspindintis sąvadas, nepolitizuotas, sudaromas nepriklausomos ekspertų komisijos, užtikrinant mokslinį pagrįstumą ir plačią visuomenės įtrauktį.
Jei turėtume įtvirtintą Lietuvos kultūros kanoną, atsikvėptų ir švietimo sistema, nes per reguliacinę bazę galėtume įtvirtinti tikslą – švietimo programų orientaciją į Lietuvos kultūros kanoną, kultūros vertybių pagrindą.
Nepamirškime, kad švietimas yra pagrindinis įrankis, per kurį perduodame savo vertybes, istoriją ir tapatybę ateities kartoms. Mokyklose turi būti ugdomas ne tik žinių, bet ir vertybių, kultūrinės tapatybės suvokimas.
Žinau, kad šios mintys, kaip ir nubrėžta informacinio atsparumo kryptis kultūros politikoje, sulauks įvairių vertinimų – net ir kritinių. Tačiau turime iš ko mokytis – galime pažvelgti į geruosius pavyzdžius. Danijos, Nyderlandų, Latvijos patirtis rodo, kad kultūros kanonų sukūrimas ir įtvirtinimas padeda sukurti esminį pagrindą ir atitinkamam kultūriniam mokykliniam ugdymui.
Žinoma, kad parengti ir įtvirtinti nacionalinį kultūros kanoną – didžiulis, ne vienerių metų darbas, tačiau tai ir investicija į mūsų šalies ateitį, užtikrinanti, kad mūsų vaikai ir anūkai pažintų ir vertintų savo šaknis, kurtų ir puoselėtų savitą, gyvybingą Lietuvos kultūrą, pasinaudodami visa jos galia bei žinotų, ką šioje valstybėje gina kilus grėsmei.
Tikiu, kad visiškai įmanoma įtvirtinti Lietuvos kultūros kanono idėją visų bendromis pastangomis. O turėdami tvirtą kultūrinį pamatą mes galime įveikti iššūkius ir užtikrinti, kad Lietuva būtų stipri bei toliau stiprėtų savo kultūros galia.
