Kasmet tūkstančiai kauniečių tėvų vasaros laukia su stipriu nerimo jausmu – ar jų vaikas pateks į norimą mokyklą rudenį? Deja, net ir deklaravus gyvenamąją vietą šalia mokyklos, vis daugiau šeimų susiduria su absurdiška situacija: vietos nėra. Prioritetas deklaruotajam adresui – tik teoriškai. Praktikoje – tai tampa lenktynėmis, kuriose nugali ne artumas ar realūs poreikiai, o gebėjimas gudrauti.
Kauno miestas oficialiai skelbia apie automatizuotą, objektyvią priėmimo sistemą, kuri vertina mokyklos aptarnavimo teritoriją, deklaracijos laiką, brolių ir seserų faktą, net mokyklos darbuotojų vaikų prioritetą. Tačiau realybėje – vis dažniau girdime istorijas, kuriose niekas iš šių kriterijų nesuveikia. Vietų neužtenka net tiems, kurie gyvena šalia mokyklos ir deklaravę adresą prieš kelerius metus.
Tėvai nekantriai seka registracijos laiką, prisijungia vos sistema atsidaro, bet paaiškėja – vis tiek „per vėlu“. Tuo pat metu kai kurie į tą pačią mokyklą patenka su ką tik pakeista deklaracija. Natūraliai kyla klausimas: ar sistema tikrai veikia skaidriai? Ar tikrai visi vertinami pagal tas pačias taisykles?
Dar blogiau – ši situacija kuria dvi grėsmingas tendencijas. Pirma – fiktyvūs deklaravimai. Žmonės masiškai perrašo gyvenamąją vietą pas pažįstamus, senelius ar net visai svetimus asmenis, kad tik padidintų šansus. Tokia praktika iškreipia prioritetų esmę ir diskriminuoja sąžiningus piliečius. Antra – auga socialinė įtampa. Tėvai, negavę vietos mokykloje, jaučiasi ignoruojami, apgauti ir priversti ieškoti mokyklų kituose miesto kraštuose. O tai dažniausiai sukelia didžiulius iššūkius: vaikui ne tik sunku nuvažiuoti, bet ir ne visada yra saugu.
Mokykla – tai ne tik švietimo įstaiga, bet ir bendruomenės centras. Jei gyveni šalia, natūralu tikėtis, kad tavo vaikas ten mokysis. Šiandien Kaune tai tapo loterija. Ir tai – sisteminė problema.
Ką reikia keisti?
Ši situacija nėra tiesiog „nepatogumas“ – ji žeidžia esminį teisingumo jausmą. Kai šeima gyvena prie mokyklos, o vaikas ten nepatenka – siunčiama aiški žinutė: tavo sąžiningumas čia nieko nereiškia. Ir tada kyla klausimas – kodėl apskritai laikytis taisyklių?
Esu įsitikinęs, sprendimų yra – tereikia politinės valios.
1. Deklaracijų tikrinimas.
Reikia ne formalios, o realios gyvenamosios vietos patikros. Ne „popierinės“ deklaracijos, bet faktinių gyvenimo aplinkybių vertinimo. Tai turi būti pagrįsta nuomos ar nuosavybės dokumentais, o ne fiktyvių įrašų gausa. Valstybė negali toleruoti apgavysčių, kurios diskriminuoja sąžiningus piliečius.
2. Skaidrumas ir duomenų viešumas.
Šiuo metu sistema primena uždarą dėžę – niekas nežino, kiek yra prašymų, kiek vietų liko, kokie kriterijai realiai pritaikyti. Turime teisę matyti šiuos duomenis viešai, kad būtų aišku: kiek vaikų prašė, kiek pateko, kodėl vieni priimti, o kiti – ne. Skaidrumas ne griauna pasitikėjimą, o jį kuria.
3. Alternatyvų stiprinimas.
Problemos esmė – ne tik „per mažai vietų“, bet ir milžiniška mokyklų reputacijos disproporcija. Kai tėvai kovoja dėl kelių „prestižinių“ mokyklų, reiškia, kad kitų mokyklų reputacija ir finansavimas – apleisti. Investicijos turi būti paskirstytos tolygiai: kad kiekviename rajone vaikas galėtų gauti gerą išsilavinimą, o ne keliauti per pusę miesto.
4. Bendruomenės įtraukimas.
Sprendimų skaidrumą gali užtikrinti ne kontrolieriai iš viršaus, o bendruomenė – tėvai, pedagogai, atstovai, stebintys priėmimo procesą. Jei visuomenė matys, kad viskas vyksta atvirai – ir pasitikėjimas grįš.
Švietimas yra viena svarbiausių valstybės sričių. Tai – pasitikėjimo tarp piliečio ir valstybės lakmuso popierėlis. Jei tėvai, gyvenantys prie mokyklos, negali būti tikri, kad jų vaikas ten mokysis – tai pasitikėjimas išgaruoja. Jei norime auginti stiprią, įtraukiančią visuomenę – turime pradėti nuo to, kad kiekvienas vaikas turėtų vietą savo bendruomenės mokykloje. Be fiktyvių deklaracijų. Be manipuliacijų. Be pažinčių.
