Praėjusios savaitės pabaigoje vienoje televizijos laidų drąsiai pasižadėjau – pateiksiu 13 punktų, o tai prilygsta Velnio tuzinui, kaip galima susidoroti su politikais. Visas šis voratinklis dabar audžiamas aplink premjerą Gintautą Palucką, bet į jį gali būti įtrauktas bet kuris iš mūsų. Šį kartą Gintautui bandoma pritaikyti taip vadinamų „žurnalistinių tyrimų“ schemą, apimančią „politinį priekabiavimą ir mobingą“, „politinį susidorojimą per viešą skandalą“ arba „koordinuoto reputacijos griovimo“ scenarijus. Tokiu būdu politines intrigas bandoma dangstyti tariamais tyrimais, o kaltės naratyvai su formuojami dar prieš pasirodant faktams.
Žemiau aprašyti veiksmai atitinka taip vadinamos klasikinės informacinės operacijos požymius. Šių veiksmų tikslas – ne gilintis į tiesą, o suformuoti neigiamą visuomenės nuomonę, diskredituoti taikinį (asmenį ar organizaciją), paralyžiuoti jo veiklą ir pasiekti konkrečių politinių tikslų. Štai kaip atrodo tokių veiksmų etapai.
I Etapas: pasiruošimas ir anonsas (dirvos paruošimas)
1. Taikinio ir preteksto parinkimas:
Pasirenkamas politiškai ar visuomeniškai reikšmingas asmuo ar organizacija. Surandamas arba sukuriamas pretekstas – reali ar tariama klaida, koks nors pažeidimas bei dviprasmiška situacija. Dažnai pasirenkamos temos, kurios yra emociškai jautrios visuomenei (pvz., korupcija, nacionalinis saugumas, moralė).
2. Anonsas ir pirminė intriga:
Žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose pasirodo anonsas apie būsimą „sensacingą tyrimą“. Tikslas – sukurti laukimo efektą ir iš anksto patraukti visuomenės dėmesį. Tai gali būti trumpa žinutė, užuomina ar netikėtas klausimas.
II Etapas: Aktyvi ataka ir kaltės naratyvo formavimas
3. „Tyrimo“ publikavimas:
Sinchroniškai keliuose informacijos kanaluose (pvz., naujienų portalas, televizijos laida, socialinių tinklų įtakingi asmenys) paskelbiamas vadinamasis „tyrimas“. Šis „tyrimas“ dažnai remiasi asociacijomis, pusiau tiesa, iš konteksto išimtomis frazėmis ir nutylėjimais. Net ir gerokai anksčiau įvykę dalykai ar faktai suplakami su interpretacijomis, siekiant sukurti įtikinamą, bet iš esmės klaidinantį pasakojimą. Jo tikslas nėra tiesos atskleidimas, bet vienos ar kitos insinuacijos bei įtarimų formavimas.
4. Kaltės naratyvo įtvirtinimas:
Nuo pat pradžių formuojamas aiškus kaltės naratyvas. Taikiniui (asmeniui ar organizacijai) priskiriamas „kaltinamojo“ vaidmuo, o bet kokia informacija interpretuojama kaip jau beveik neginčijamas jo kaltės įrodymas. Kitos pusės pozicija ignoruojama arba pateikiama kaip nepatikima, kaip bandymas „išsisukinėti“ ar „aiškintis ir gintis“, nors jau visuomenei sudarytas įspūdis apie jo „įklimpimą“. Logika „o kas gali tai paneigti“ bei sąmokslo teorija „padeda“ toliau plėtoti šį naratyvą.
5. Politinės opozicijos įsitraukimas:
Iškart po publikacijos į situaciją įsitraukia politiniai oponentai arba konkurentai. Be to, pasirodo ir „ekspertų“ ar „politologų“ komentarai, nesivarginant jų turima kompetencija komentuoti tokius „tyrimus“. Jie reiškia „susirūpinimą“, reikalauja atsakymų, siūlo kurti parlamentines ar kitokias tyrimo komisijas arba viešai ragina taikinį jau teisintis ar net priimti sprendimą atsistatydinti. Tai suteikia skandalui politinio svorio.
6. Institucijų užvertimas skundais:
Siekiant sudaryti teisinio pagrindo įspūdį ir maksimaliai apsunkinti taikinio veiklą, įvairios institucijos (Lietuvos atveju FNTT, VTEK, STT, prokuratūra ir tt.) užverčiamos (ne) formaliais skundais ir prašymais pradėti tyrimą. Kiekvienas toks kreipimasis tampa naujiena žiniasklaidai, stiprinančia įspūdį apie rimtus pažeidimus.
III Etapas: Spaudimo didinimas ir eskalacija
7. Abejonių didinimas ir antrasis užėjimas:
Pirmai skandalo bangai atslūgus, pradedamas „antrasis užėjimas“. Publikuojamos naujos detalės, dažnai menkavertės, bet palaikančios nuolatinį informacinį triukšmą. Taip pat akcentuojama, kad taikinys „neatsakė į visus klausimus“, „slapstosi“ arba „bando nuslėpti tiesą“.
8. Aukštesniųjų valstybės pareigūnų (Lietuvos atveju Prezidento, Seimo pirmininko, premjero ir t. t.) ir kitų autoritetų įtraukimas:
Į skandalą bandoma įtraukti aukščiausius šalies vadovus ar kitus moralinius autoritetus, reikalaujant jų „pozicijos“. Jų tyla ar neutralus pasisakymas interpretuojamas kaip taikinio palaikymas, o kritiškesnis žodis – kaip kaltės patvirtinimas.
9. Viešų akcijų organizavimas:
Siekiant parodyti tariamą „visuomenės pasipiktinimą“, organizuojami nedideli, bet gerai žiniasklaidoje nušviečiami protestai, performansai, kuriuose dažnai dalyvauja vienos ar kitos aktyvistų grupės, nevyriausybinės organizacijos ar politinių partijų jaunimo organizacijos.
10. Socialinių tinklų mobilizacija:
Socialiniuose tinkluose ir jų „burbuluose“ masiškai platinamas kaltės naratyvas. Tam gali būti pasitelkiami ir automatizuoti sprendimai, atskiros platformos, ar dirbtinis intelektinis, kurie dirbtinai didina temos populiarumą ir formuoja įspūdį, kad „visi apie tai kalba“. Dezinformacija socialiniuose tinkluose sklinda greičiau nei faktinė informacija.
IV Etapas: Kulminacija ir rezultatai
11. „Tinkamų“ ekspertų pasitelkimas:
Viešojoje erdvėje pasirodo „nepriklausomi“ ekspertai, kurie, komentuodami situaciją, palaiko ir įtvirtina iš esmės jau iš anksto nulemtą kaltės naratyvą. Jų statusas suteikia skandalui intelektinio svorio ir patikimumo.
12. Baudžiamosios atsakomybės ir „tėvynės išdavystės“ kortos:
Skandalo naratyvas keliamas į aukštesnį lygį – pradedama kalbėti apie galimą baudžiamąją atsakomybę, o galiausiai – apie priešiškų valstybių įtaką, „valstybės išdavystę“. (Lietuvos atveju – sąsajos su Rusija ar Baltarusija). Tai pati sunkiausia artilerija, skirta galutinai sukompromituoti taikinį.
13. Oportunistų paieška:
Atakos organizatoriai aktyviai ieško nepatenkintų ar svyruojančių asmenų taikinio aplinkoje (partijoje, komandoje). Bandoma juos palenkti į savo pusę, kurstant galimą politinę ar kitokią naudą, taip pat siekiant suskaldyti taikinio palaikymo bazę iš vidaus.
Visų šių punktų įgyvendinimo norimas „rezultatas“: Dažniausiai sietinos pasekmės:
– Ilgalaikis poveikis reputacijai: net jei visi kaltinimai galiausiai subliūkšta, taikinio reputacijai padaroma didelė ir ilgalaikė žala. Visuomenės akyse jis lieka „tas, dėl kurio buvo skandalas“.
– Politinis susilpninimas: atakos tikslas dažnai yra ne pašalinti asmenį iš pareigų, o jį politiškai susilpninti, kad jis taptų lengviau valdomas, priimtų tam tikrus sprendimus arba nedalyvautų ateinančiuose rinkimuose.
– Visuomenės poliarizacija: tokios kampanijos gilina visuomenės susiskaldymą ir nepasitikėjimą ne tik politikais, bet ir žiniasklaida, teisine sistema bei valstybės institucijomis.
– „Precedento sukūrimas“ – sėkminga „ataka“ tampa pavyzdžiu ar net įrankiu, kurį ateityje galima panaudoti prieš bet kurį kitą politinį ar komercinį oponentą.
Šis scenarijus padeda sukurti ir valdyti gerai apgalvotą ir koordinuotą kampaniją, kuri naudoja psichologinio spaudimo, mobingo ir dezinformacijos taktikas.
Šiuo metu ir Lietuvoje galima aptikti tokių scenarijų taikymo praktikas.
