Vytenis Andriukaitis. Nori taikos – turėk taikos planą

Vytenis Andriukaitis. Nori taikos – turėk taikos planą

2023 m. pradžią ženklina putinistinės Rusijos pastangos didinti mobilizaciją, koncentruotis į aktyvesnius karo veiksmus Ukrainoje nesigailint savo karių gyvybių ir žudant civilius gyventojus Ukrainoje.

„Si vis pacem, para bellum“ – „nori taikos – ruoškis karui“ – senas aforizmas, gimęs Romos imperijos laikais, dar IV amžiuje. To meto romėnų karo istorikas, rašytojas ir karo teoretikas Vegecijus, kaupęs tų karų aprašymus, nagrinėjęs įvairias to meto karybos taktikas bei pasekmes, apibendrino tai taip: vadinasi, jei galvoji apie savo šalies taiką, privalai būti kariškai stiprus ir pasirengęs priešo atgrasymui. Tuomet priešas bijos ir tu ilgam išsaugosi taiką.

Po kiek laiko ši išvada pagimdė tą visiems žinomą ydingą aforizmą, ilgam įsitvirtinusį žmonijos istorijoje ir tapusį sparnuotu posakiu, lyg ir savaime pateikiančiu „receptą taikai“. Deja, jokios tvirtos ir ilgai tveriančios taikos ši ydinga formulė nežadėjo.

XX amžius tai su kaupu patvirtino.

Du pasauliniai karai buvo paženklinti tiek ginklavimosi varžybomis, tiek ir nesugebėjimu pamatyti, kad šios varžybos vietoj taikos sukuria naujus konfliktus ir karus. Daug sugriautų gyvenimų, išlieto kraujo, priešiškumo ir tamsos akimirkų, prarastų gyvybių ir sudaužytų vilčių. Ir daug ilgai rusenančios neapykantos tarp kariavusių tautų žmonių. O ši ir vėl gimdė naujus revanšistinio karo šauklius.

Du pasauliniai karai buvo paženklinti tiek ginklavimosi varžybomis, tiek ir nesugebėjimu pamatyti, kad šios varžybos vietoj taikos sukuria naujus konfliktus ir karus.

Stebuklu galima laikyti tą akimirką, kai karo gaisrų pelenuose ir griuvėsiuose gulinti Europa išgirdo prancūzo Robert Schuman balsą, šaukiantį neapykantoje paskendusioms tautoms įsteigti Europos bendriją ilgalaikei taikai palaikyti.

Taip, tai nuskambėjo 1950 m. gegužės 9 dieną. Ir prancūzai, vokiečiai, belgai, italai, olandai bei liuksemburgiečiai tai išgirdo. Nors Europą gaubė Šaltojo karo debesys, bet vis daugiau tautų stojo į šią bendriją, kol, pagaliau griuvus geležinei uždangai ir pasibaigus Šaltajam karui, į ją įstojome ir mes.

Kitas didysis įvykis buvo 1975 m. priimtas Helsinkio Baigiamasis Aktas, kuriuo patvirtinti kertiniai tiek valstybių tarpusavio, tiek ir tarptautinių santykių sureguliavimo principai: suvereniteto teisių gerbimo, sienų neliečiamumo, teritorijų vientisumo, jėgos nenaudojimo tarpusavio santykiuose ir t. t. Toji imperialistinė formulė buvo atmesta, nors ginklavimosi varžybos dar vyko ir vyksta iki šiol.

Bet... 27 Europos Sąjungos (ES) valstybėms sutariant, kad taika yra didžiausia vertybė ir šioms valstybėms nebereikia ruoštis tarpusavio karams, ydingoji „nori taikos - ruoškis karui“ formulė vėl įsitvirtino Vladimiro Putino ir jo šovinistų bei fašistų gretose Maskvoje. Palaipsniui užaugusio agresyvaus putinizmo taikiniu tapo Ukraina.

2023 m. vasario 24 d. bus jau metai, kai šis niekšiškas Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi. Tiesa, jis Rusijoje oficialiai vadinamas spec. operacija. Ir dabartinė ura-patriotinė propaganda Rusijoje įtikinėja, kad ši spec. operacija nukreipta net ne prieš Ukrainą, bet jau prieš Vakarų demokratijas, NATO ir ES.

Kitas didysis įvykis buvo 1975 m. priimtas Helsinkio Baigiamasis Aktas, kuriuo patvirtinti kertiniai tiek valstybių tarpusavio, tiek ir tarptautinių santykių sureguliavimo principai.

Ukraina nepalikta viena, jos kovą už savo laisvę visokeriopai remia jau 52 valstybės, o prieš Rusijos agresiją pasisakė net 140 Jungtinių Tautų (JT) šalių-narių. Todėl Rusija jau kalba apie tai, kad šios spec. operacijos tikslas – „gintis“ net nuo 52 valstybių, remiančių Ukrainą. Tai bent Rusijos propagandos galia, pateikianti savo visuomenei štai tokią amžinąją „užpultos“ Rusijos versiją. „Ruskij Myr“ pavojuje!

Rusija teigia, kad ji nieko neužpuolė, tik ginasi bei gina rusiškas ir pravoslaviškas vertybes nuo supuvusio Vakarų pasaulio. Tai – absurdas, kuriuo, deja, tiki didelė oficialios Putino propagandos ir Maskvos patriarchato bažnyčios paveikta Rusijos visuomenės dalis.

Putino Rusija savo įsiveržimą į Ukrainą grindė beveik tais pačiais argumentais, kaip ir nacistinė Vokietija 1939 m. rugsėjo mėn. įsiverždama į Lenkiją, o vėliau ir į SSSR. Išeitų, kad pagal tą pačią logiką, kurios dabartinė putinizuota Rusija laikosi agresijos prieš Ukrainą atveju, nacistinė Vokietija prieš SSSR irgi vykdė tik spec. operaciją.

Todėl Putino šovinistai turėtų gegužės 9 dieną įvardyti kaip SSSR pergalės prieš nacistinės Vokietijos vykdytą spec. operaciją dieną. Tokia tad Putino propagandos veidmainystė. Palikime tai ateičiai, kai Putino fašistams teks atsakyti už savo veiksmus Specialiajame Tribunole.

Bet sugrįžkime prie to pasenusio šūkio. Deja, ši „ruoštis karui“ nuostata viešojoje erdvėje vyrauja ir pas mus, Lietuvoje. Negalime nematyti Putino Rusijos sukeltos grėsmės tiek Lietuvai, tiek ES, tiek ir visam Europos regionui. Negalima nematyti neigiamos šios Rusijos karinės agresijos įtakos pasaulio ekonomikai bei tarptautiniam stabilumui. Tačiau negalima nematyti ir to, kad mums daug svarbiau yra kalbėti apie būsimos taikos planą. Bet apie tai kiek vėliau.

Išeitų, kad pagal tą pačią logiką, kurios dabartinė putinizuota Rusija laikosi agresijos prieš Ukrainą atveju, nacistinė Vokietija prieš SSSR irgi vykdė tik spec. operaciją.

Apie karą, jo įtaką daug kalbama tiek ES institucijų, tiek JT lygiu. Šią savaitę apie fragmentuotą pasaulio ekonomiką ir jos iššūkius bus diskutuojama Davoso ekonomikos forume. Pasaulio Bankas, Tarptautinis Valiutos Fondas taip pat daro ekonominės 2023 m. situacijos pasaulyje prognozes, atsižvelgdami į karo Ukrainoje eigą.

Tuoj rinksis į savo pasitarimą dėl karinės pagalbos tolesnio teikimo Ukraina kartu su Ramšteino grupe. Ši grupė įvertins V. Putino atliktus pakeitimus Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadovybėje, generolą Valerijų Gerasimovą paskiriant Jungtinės pajėgų grupės kare su Ukraina vadu, o pavaduotojais – generolus Olegą Saliukovą, Sergejų Surovikiną bei Aleksėjų Kimą.

Papildoma karių mobilizacija, turimos ginkluotės koncentravimas, intensyvūs kariniai veiksmai Soledare ir prie Bachmuto, vėl padažnėję raketų smūgiai Ukrainos miestams ir kritinei infrastruktūrai, pajėgų koncentravimas Baltarusijoje – visa tai kalba apie naują intensyvių karinių Rusijos veiksmų fazę kare prieš Ukrainą.

Socialiniuose tinkluose paskelbta daug versijų apie naują didįjį karą, kurį toliau kariaus Rusijos šovinistai.

Tačiau aš neabejoju adekvačiu ir Ukrainos, ir Ramšteino grupės atsaku į tai. Pėstininkų kovos mašinos „Marder“, kovos mašinos „Bradley“, tankai „Challenger 2“ ir „Leopard“, sraigtasparniai „Apache“, haubicos „Caesar“, efektyvios oro gynybos sistemos, galinčios laiku susekti ir balistines raketas – viso to reikia dabar ir skubiai, matant Rusijos ginkluotųjų pajėgų persigrupavimą.

NATO, ES ir Ramšteino grupės veiksmai ir greitis tiekiant pagalbą ir paramą Ukrainai lems situaciją karo žemėlapyje.

Ir tai jau pradedama tiekti Ukrainai, nors šios ginkluotės tiekimo tempai ir mastai dar netenkina Ukrainos poreikių, norint pereiti į kontrpuolimą visu frontu. NATO, ES ir Ramšteino grupės veiksmai ir greitis tiekiant pagalbą ir paramą Ukrainai lems situaciją karo žemėlapyje.

Bet to tikrai negana. Dabar kaip niekad svarbi yra kita užduotis – kaip efektyviai įgyvendinti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pasiūlytą dešimties punktų Taikos planą. Arba koks yra bendras Ukrainą remiančių šalių Taikos planas, kuris tenkintų Ukrainą. Deja, apie tai per mažai diskutuojama ir mažai daroma. Žinių apie karą ir jo eigą be galo daug, žinių apie Taikos planą – per mažai. O juk šie procesai turi eiti kartu.

Pareiškimai, kad bus remiama Ukraina tiek ir tol, kiek ir kol tos paramos jai reikės – nepakankami. Tai leidžia manyti, jog galvojama apie ilgesnį nei šie, 2023-ieji metai, konfliktą su visai neaiškia pabaiga. Neduok Dieve „užšaldyto“ konflikto situacijos nuo Ukrainos atplėštoje teritorijoje. Ir vėl besitęsiančių tai mažesnio, tai didesnio laipsnio karinių veiksmų joje.

V. Zelenskio pasiūlytas Taikos planas turi būti atsakingai aptartas visose 27 ES šalyse narėse, visose 52 Ukrainą remiančiose valstybėse, suformuojant bendrą atsaką į tuos dešimt punktų, arba pateikiant savo, tačiau Ukrainai tinkantį Taikos planą ir priimant koordinuotų veiksmų įgyvendinimo gaires tiek tarpusavyje, tiek JT ir ES lygmeniu.

Žinių apie karą ir jo eigą be galo daug, žinių apie Taikos planą – per mažai. O juk šie procesai turi eiti kartu.

Turi būti aiškus įsipareigojimas iš visų Ukrainą remiančių šalių, ką iš pasiūlytų punktų jau galima įgyvendinti iki 2023 metų pabaigos, o ką – artimiausiais 2024 metais. Pasauliui reikia Taikos ir konkrečių veiksmų jos labui, kad matytųsi aiškesni Ukrainos pergalės kontūrai ir jos ūkio atstatymo po karo žingsniai jau šių metų pabaigoje. Rusijai reikia ne tik sankcijų, bet ir tarptautinės bendrijos ultimatumo nutraukti agresiją.

Dėl to reikia, kad būtų aiškūs kolektyviniai atsakymai į tuos V. Zelenskio Taikos plano punktus ir kolektyviniai įsipareigojimai bei veiksmų planai, taip pat tų šalių aiškios pozicijos artėjančiuose JT forumuose. Negalima kaltinti JT neefektyvumu, jeigu ją sudarančios ir Ukrainą remiančios šalys narės pačios neturi kolektyvinės veiklos plano Taikai pasiekti.

Šiandien reikia daug efektyvesnių Ukrainą remiančių šalių veiksmų tarptautinės diplomatijos arenoje. Kinija, Brazilija, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Indonezija, Filipinai, Vietnamas, Argentina, Meksika – tai šalys, kurios, nors ir laikosi neutralumo, bet palaiko prekybinius ir kitus ekonominius santykius su Rusija. Ne visos jos yra prorusiškos, bet jos nėra ir provakarietiškos.

Man teko dalyvauti derybose dėl sanitarinių – fitosanitarinių standartų prekyboje maisto produktais tarp ES ir šių šalių. Tai jautri ir turinti didelį poveikį ES ir tų šalių santykiams sritis. Vien prekybiniai ryšiai gali būti labai svarbus ES svertas, darantis įtaką toms šalims labiau prisidėti prie spaudimo Rusijai.

Šiandien reikia daug efektyvesnių Ukrainą remiančių šalių veiksmų tarptautinės diplomatijos arenoje.

Kinija labai stipriai priklausoma nuo ES ir JAV rinkos. Tad apsirūpinimo maistu srityje, apie ką kalba ir V. Zelenskio Taikos planas, yra galimybių siekti didesnio poveikio jai. Kitoms šalims maisto apsirūpinimo tema taip pat labai opi. Svarbūs yra ir svertai, susiję su turizmo industrija tose šalyse.

Dėl V. Zelenskio plano energetinio saugumo, radiacinės ir branduolinės saugos, aplinkosaugos punktuose taip pat galima rasti daugiau sąjungininkų tarptautinėje bendrijoje. Tik labai svarbu suprasti, jog negalima atidarinėti naujų kovos frontų šioje diplomatinėje strategijoje. Ir ypač – su Kinija. Kai kas šiuo metu nori provokuoti dar vieną įtampos židinį ir Ramiajame vandenyne. Toks tikslas visiškai ne laiku. „Kariauti“ dviem ar trimis frontais yra kvailystė. Gaila, kad Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse ne visi tai supranta.

Ir dar viena visai apleista sritis – darbas su Rusijos visuomene. Putino propaganda laiko didelę dalį Rusijos visuomenės visiškoje izoliacijoje, šalyje iš esmės įvestas karo stovis, nors viešai tai nėra skelbiama. Įstatymu įteisinta vidaus priešo sąvoka, uždrausta bet kokia alternatyvi spauda, drakoniškos baudos ir kalėjimas už bet kokias viešas akcijas prieš spec. operaciją – visa tai slopina dalies tylinčios, bet putinizmui nepritariančios visuomenės aktyvumą.

„Amerikos balso“, „Current time“, „Laisvės“ ir kitų telekomunikacinių kanalų pastangos pasiekti Rusijos visuomenę yra labai silpnos. Nesu tikras, ar visi šie kanalai pasiekia bent 15 milijonų Rusijos klausytojų.

Putino propaganda laiko didelę dalį Rusijos visuomenės visiškoje izoliacijoje, šalyje iš esmės įvestas karo stovis, nors viešai tai nėra skelbiama.

Ir nesimato jokios politinės valios iš ES ir kitų sąjungininkų numatyti deramą finansavimą, parengti komunikacinę strategiją, skirtą įveikti informacinę Rusijos visuomenės izoliaciją bei pateikti Rusijos žmonėms tikrus faktus apie karą ir apie tai, kad pasaulis visai nekariauja su Rusijos žmonėmis.

Reikalinga ir tikslinga vizų politika, nukreipta į tai, kad Rusijos moksleiviai ir studentai, mokytojai ar gydytojai, paprasti Rusijos žmonės galėtų pamatyti kitokią ES tikrovę, nei apie ją rašo Rusijos propaganda.  Deja, ir rusų kalbos bei kultūros atžvilgiu gausu kvailų draudimų ar atšaukimų tiek Lietuvoje, tiek ir kitur. Ir dar primityvesnis plintantis naratyvas, kad visi rusai – imperialistai. Argi su tokiu nusiteikimu galima rimtai galvoti apie pergalę ir būsimą taiką. Neapykantos kurstymas nėra tas kelias, galvojant apie tai, kas turi būti po karo!

Tik kompleksinės priemonės, pradedant efektyviu ginklų tiekimu laiku, milžiniška humanitarine ir energetine pagalba, sankcijų Rusijai didinimu ir griežta jų kontrole, efektyvia tarptautine diplomatija, darant poveikį BRICS ir kitoms šalims, izoliuojant Iraną, Šiaurės Korėją, Siriją ir baigiant protinga vizų politika Rusijos žmonių atžvilgiu, plataus nevyriausybinio sektoriaus telkimu darbui su Rusijos visuomene ir aiškiu Jungtinių Tautų bendruomenei priimtinu ir Ukrainą tenkinančiu Taikos planu – tik tai yra sėkmės laidas 2023 metais pasiekti persilaužimą.

Taikos planas turi padėti ištrinti iš mūsų visuomeninio naratyvo žodžius: susiskaldymas, neapykanta, karas!

Susiję straipsniai

Close