Praėjo metai nuo Covid-19 pandemijos pradžios. Viruso giltinė nuvarė į kapus daugybę žmonių ir apnuogino sveikatos sistemos trūkumus. Tam nebuvo pasirengta, teko skubiai griebtis radikalių sprendimų – verslai sustojo, sustingo turizmas, žmonės tapo įkalinti namuose. Dėl pandemijos pašlijo visuomenės psichologinė sveikata, išaugo nerimas dėl ateities, padaugėjo mirčių nuo kitų ligų, atsirado žmonių baimė susitikti ir apsikabinti. Per nuotolį vykstančios pamokos kreivina moksleivių stuburus ir augina nereikalingus kilogramus.
Žinau pandemijos kainą. Dirbdamas Europos Sąjungos komisaru, atsakingu už sveikatą ir maisto saugą, turėjau spręsti, kaip pažaboti Ebolos ir Zikos proveržius.
Prieš porą savaičių Eurobarometro atlikti tyrimai parodė, kad 92 proc. ES piliečių reikalauja, jog jų balsas dėl sveikatos ir geresnės gyvenimo kokybės būtų išgirstas. 53 proc. apklaustųjų nori tiesiogiai dalyvauti priimant sprendimus, o 25 procentai pasisako už tai, kad sveikata atsidurtų svarbiausių sprendimų darbotvarkėje. Šie skaičiai yra rimtas signalas visiems, kas dalyvauja politikoje. ES turi 400 mln. gyventojų, taigi Covid-19 pandemijos sukelta krizė tampa ne tik iššūkiu, bet ir galimybe veikti žmonių sveikatos labui.
Kaip niekada aktuali tampa ES žmonių sveikata ir gerovė, nes gera sveikatos apsauga yra žmogaus teisė ir neginčijama vertybė.
Iki šiol buvo įprasta kalbėti apie ES kaip apie ekonominę, pinigų, finansinę, bankų ir kitokią sąjungą, o visuomenei svarbi sveikata liko politikos paraštėse. Kaip niekada aktuali tampa ES žmonių sveikata ir gerovė, nes gera sveikatos apsauga yra žmogaus teisė ir neginčijama vertybė.
Dabar ES sutartyse sveikatos klausimai palikti šalims narėms. Dėl to tarp valstybių tvyro nebendradarbiavimo ir uždarumo dvasia, o skiriami resursai - nevienodi. 2018 metais vienam Lietuvos gyventojui skirta 711,48 Eur (visuomeninių išlaidų, kurias sudaro valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos bei PSD), kai ES vidurkis siekė 2 372,99 Eur. Taigi, Lietuvos pilietis gauna 3,3 karto menkesnes sveikatos paslaugas. Danijoje minėtos išlaidos vienam žmogui siekė 4 408 eurus, Vokietijoje – 3 912 eurų, Prancūzijoje – 3 319 eurų, Ispanijoje – 1 626 eurus, Portugalijoje – 1 155 eurus, Graikijoje – 780 eurų. Šiaurės kaimynų estų skaičiai kiek geresni, ten vienam žmogui teko 966 eurai. Mažiau Lenkijoje – 593, Latvijoje – 560 eurų.
Ne paslaptis, kad turtingesnės ES šalys skiria daugiau lėšų savo piliečių gydymui, o skurdesnių šalių atstovai jaučiasi antrarūšiais europiečiais. Deja, yra ligų gydymo sričių, kur net ir turtingesnės ES šalys pačios vienos negali įveikti retų ligų, retų vėžių, atlikti sudėtingų medicinos technologijų vertinimo, nes tam nepakanka savų pajėgumų. Tam reikia sukurti gydymo įstaigų tinklą, apimantį visas sąjungos šalis. Permainų reikalauja ir egzistuojantis medikamentų kainų skirtumas tarp ES šalių. Šiuo metu turtingesnės šalys primeta savo kainodarą ES naujokėms, kurioms ji sunkiai įkandama.
Tai, kad sveikatos apsauga lieka podukros vietoje, patvirtina ankstesni ES valstybių vadovų sprendimai. Europos Komisija „EU 4 Health“ Europos sveikatos programai ketino skirti 9 milijardus eurų. Deja, Europos Komisijos planus pakoregavo valstybių vadovai, siūlę palikti tik 1,2 mlrd. Europos Parlamento pastangomis pavyko programai padidinti numatytą sumą iki 5,1 mlrd. eurų. Tokie sprendimai rodo, kad ES šalių narių vadovai nejaučia gyvenimo pulso ir visuomenės lūkesčių.
Europa dažnokai primena paliegusį ligotą senolį. Dauguma ES piliečių laukia naujų energingų veiksmų. Šiandien yra tas laikas, kada būtina pradėti galvoti, kaip gyvensime nusiėmę kaukes. Atėjo laikas permąstyti pasikeitusią realybę ir išgirsti visuomenės balsą. Tam reikia įsteigti Europos sveikatos sąjungą, peržiūrėti Lisabonos sutartį, papildyti ES sutarties straipsnius nuostatomis, suteikiančiomis daugiau įgaliojimų Europos Sąjungai savarankiškai spręsti kai kuriuos sveikatos politikos klausimus.
Įsteigus Europos sveikatos sąjungą būtų galima užtikrinti visiems europiečiams vienodą sveikatos draudimą, kuris leistų gauti tokį pat inovatyvų gydymą Vilniuje, Berlyne arba Paryžiuje. Jeigu sveikatos apsaugos problemos būtų sprendžiamos ir ES lygmeniu, padaugėtų lankstumo bei bendradarbiavimo. Europa atsigautų ir nebeprimintų paliegusio ligonio, taip pat galėtų pradėti konkuruoti su didžiausiomis pasaulio valstybėmis.
Europos sveikatos sąjungą pasiūlė Manifesto už Europos sveikatos sąjungą autoriai. Džiugu, kad pažangūs ES piliečiai aktyviai remia šią iniciatyvą. Smagu, kad tarp pasirašiusiųjų daug parašų iš Lietuvos. Tai, kad aktyvioji ES visuomenė stipriai remia Manifestą už Europos sveikatos sąjungą yra dar vienas ženklas apie tikruosius ES piliečių lūkesčius.
Gegužės 9 dieną vyksianti konferencija dėl Europos ateities – tam tinkama proga. Norisi tikėti, kad gerovės valstybę propaguojantis Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda nepraleis šios galimybės. Kaip buvęs Europos Konvento narys ir dabartinis Manifesto už Europos sveikatos sąjungą bendraautoris siūlau savo žinias ir petį į talką.
