Vytenis Andriukaitis. Apie Vyriausybės krizę: kai pasitikėjimas turi lemti sprendimus

Vytenis Andriukaitis. Apie Vyriausybės krizę: kai pasitikėjimas turi lemti sprendimus

Naujo krašto apsaugos ministro skyrimo procedūra prasidėjo. Reikia dar kartą priminti, kad Konstitucijoje aiškiai įtvirtinta nuostata apie Vyriausybę, kaip kolegialią bendros kompetencijos instituciją. 

Ji bendrai in corpore tvarko krašto reikalus. Taigi, ir skiriant ar atleidžiant ministrus Vyriausybės kolegiali atsakomybė už jos komandinį darbą saugumo ir gynybos baruose lieka.

Jau keletą kadencijų iš eilės Lietuvos vyriausybes sudaro kelių partijų koalicijos. Jos susideda iš kelių Seimo daugumą suformavusių politinių partijų ir jų frakcijų atstovų. 

Taigi koaliciją sudarančios politinės jėgos turi konstitucinę atsakomybę už bendrą vyriausybės darbą. Tam ir yra pasirašomi koaliciniai susitarimai ir patvirtinama bendra Vyriausybės programa.

Nuo to priklauso ir Vyriausybės tvarumas, ir bendro darbo sėkmė, ir visuomenės pasitikėjimas ja.

Neatsitiktinai Konstitucinis Teismas ne kartą pabrėžė Vyriausybei ir kiekvienam ministrui keliamus konstitucinius atsakingo valdymo reikalavimus. Juk Ministro pirmininko ir ministrų darbą saisto Tautai duota jų priesaika laikytis Konstitucijos ir įstatymų bei juos vykdyti.

Taigi, ministrui keliami ypatingi reikalavimai gerbti visas konstitucines vertybes, jas puoselėti, jomis vadovautis savo darbe. Žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, sąžiningas tarnavimas tėvynei, ištikimybė šalies konstitucinėmis vertybėms neatskiriami nuo ministro reputacijos, jo veiklos skaidrumo, jo patikimumo ir bei kitų Konstitucinio teismo atskleistų atsakingo valdymo reikalavimų. 

Į tai turi būti kreipiamas dėmesys tiek asmenį skiriant į ministro pareigas, tiek ir paskirtajam ministrui savo pareigas vykdant.

I. Šimonytės nominuotas kandidatu į krašto apsaugos ministrus Laurynas Kasčiūnas sukėlė nevienareikšmę reakciją tiek pačioje valdančiojoje koalicijoje, tiek ir visuomenėje.

Laisvės partijos frakcijos atstovai viešai išreiškė savo nepritarimą premjerės pasirinkimui. Skeptiškai šią kandidatūrą įvertino ir Liberalų frakcijos nariai. Tikėtina, kad ir tarp konservatorių partijos frakcijos narių irgi yra skeptiškų nuomonių šio pasirinkimo atžvilgiu. 

Suprantama, kad ir opozicinės frakcijos bei partijos šį kandidatą vertina mažų mažiausiai nevienareikšmiškai. Prieštaringas reakcijas šis pasirinkimas sukėlė ir visuomenėje. 

Neminėsiu L. Kasčiūno politinės biografijos faktų, keliančių iššūkius jo reputacijai. Tačiau šiuo atveju daug svarbesnis yra visai kitas aspektas – šiandien šalies nacionaliniam saugumui ir gynybai kaip niekad reikalingas visuomenės susitelkimas sudėtingos geopolitinės realybės kontekste. 

Ar pasirinkta kandidatūra tikrai yra telkianti ir priimtina kuo platesniam politinių jėgų spektrui bei didesnei daliai visuomenės?

Panagrinėkime štai du nesenus politinius I. Šimonytės žingsnius. Siekiant rasti platų sutarimą premjerė kvietė visas Seimo politines frakcijas pasitarimui dėl galimo papildomo gynybos finansavimo. Tokia iniciatyva tikrai sveikintina.

Bet štai dėl naujo krašto apsaugos ministro kandidatūros premjerė net savo koalicijos partnerių neinformavo. Juolab ir ne visi konservatorių frakcijos nariai apie tai žinojo. 

Argi esama geopolitinė padėtis nereikalautų ir šiuo atveju, kaip ir dėl papildomo finansavimo, tartis tiek dėl buvusio ministro veiklos įvertinimo, tiek ir dėl naujos kandidatūros su savo frakcija ir su koalicija, vėliau pakviečiant pasitarimui opoziciją. 

Niekas nepaneigs, kad buvęs ministras turėjo vieną iš aukščiausių visuomenės pasitikėjimo rodiklių. Niekas nepaneigs, kad labai svarbu, kai visuomenė pasitiki ir krašto apsaugos ministerijos veikla, ir kariuomenės vadu, ir šalies Prezidentu, kuris yra tuo pačiu ir ginkluotųjų pajėgų vadas.

“Trust is must”, – sako anglų patarlė. Pasitikėjimas yra būtinybė – tai aksioma, kai kalbame apie šalies gynybą ir saugumą.

Negaliu pasakyti, kokie buvo krašto apsaugos ministro A. Anušausko ir Respublikos Prezidento santykiai. Geopolitinės įtampos tikrai iš jų abiejų reikalavo įtempto bendro darbo. Nebuvo girdėti priekaištų iš Prezidento pusės A. Anušauskui nei ankščiau, nei pastaruoju metu.

Daug daugiau nuomonių išsiskyrimų buvo tarp Prezidento ir užsienio reikalų ministro bei premjerės. O ir „karo būgnais” daugiau skambino kai kas iš Seimo ar konservatorių partijos vadovybės, nei kad krašto apsaugos ministras. Jo laikysena buvo artimesnė Prezidentui.

Tad tikrai keista, kad Prezidentas, pradžioje komentavęs šią istoriją kaip premjerės emocinę būseną, staiga priima A. Anušausko atsistatydinimą kaip konservatorių vidaus reikalą. Ir štai lengva ranka sutinka aptarti naują konservatorių siūlomą kandidatūrą.

Bet šiandien visai kitos aplinkybės, nei tada, kai prieš kelis metus buvo tik pradėta formuoti ši valdančioji koalicija. Ir šiandien, vykstant karui Ukrainoje, jau netinka logika, kad štai šis postas priklauso konservatorių partijai. Argi nereikia platesnio žvilgsnio į situaciją, ir platesnių konsultacijų dėl pasirinktos kandidatūros. Ar krašto apsaugos ministerijai netinka būti nacionalinės konsolidacijos ministerija?

Šiuo metu visuomenei ir krašto apsaugos sistemai reikia tokio žmogaus, kuriuo ji pasitikėtų, kuris sugebėtų konsoliduoti valdančiąją koaliciją, sugebėtų rasti sutarimą su opozicija, o taip pat mobilizuotų ir didesnę dalį visuomenės. Be to ypač svarbi kandidato tarptautinė reputacija.

 

Iki šio Seimo kadencijos pabaigos liko tik ne daugiau nei devyni mėnesiai. O Vyriausybės efektyviai veiklai liko ir dar mažiau laiko. Be to, būtinas ir nuoseklumas vykdomuose krašto apsaugos sistemos darbuose.

Pasirinkto kandidato į ministrus atžvilgiu yra nesutarimai koalicijoje, pakankamai kritiškas požiūris į kandidatą yra ir tarp opozicinių partijų. Akivaizdus ir prieštaringas nuomonių pasiskirstymas visuomenėje. Tad ar tikrai pasirinkta kandidatūra turi būti vertinama tik pagal tai, kad ji „greičiau darys buvusio ministro pradėtus darbus”, nors ir neturės deramo pasitikėjimo visuomenėje. Ar tiktai šiandien krašto apsaugos ministro postas – tik vidinis partinis vienos partijos reikalas?

Štai šiame kontekste tikrai būtų sveikintinas Prezidento žingsnis platesniu žvilgsniu įvertinti situaciją, susitikti su valdančiąja koalicija ar pakviesti visų Seimo politinių frakcijų atstovus pasitarimui, atsižvelgti į visuomenės kritines pastabas, išklausyti galimus pasiūlymus, pasitarti su Karo akademijos ir krašto apsaugos ekspertais, įvertinti galimą tarptautinę reakciją. Ir tik tada priimti galutinį sprendimą.

Kuo didesnis pasitikėjimas šioje situacijoje yra daug labiau svarbus nei skuboti sprendimai. Ir tikrai yra galimybė rasti labiau nacionalinio saugumo konsolidavimui reikalingą asmenybę. 

Atminkime – „Mūsų jėga - vienybėje”.

Close