Vytautas Plečkaitis. Kas pakeis Vokietijos kanclerę A. Merkel ir tradicines partijas?

Vytautas Plečkaitis. Kas pakeis Vokietijos kanclerę A. Merkel ir tradicines partijas?

Skausmingas Krikščionių socialinės unijos (CSU) pralaimėjimas rinkimuose į vietinį parlamentą vienoje iš turtingiausių Vokietijos žemių Bavarijoje sukėlė politinę audrą ne tik Bavarijoje, bet ir Berlyne. Valdančiųjų pralaimėjimas buvo prognozuojamas. Tačiau ne toks didelis.

Stipriai pralaimėjo ne tik dešinioji partija CSU, įeinanti į valdančiąją koaliciją Berlyne kartu su A. Merkel krikščionimis demokratais. Bet ir socialdemokratai – kairiojo centro partija. Pastarieji taip pat yra valdančiosios koalicijos dalyviai ir dėl vadovybės strateginių klaidų – bet kokia kaina būti valdžioje su dešiniaisiais – iš antros pagal dydį partijos nukrito į trečią poziciją Vokietijos mastu ir į penktą poziciją Bavarijos žemėje, užleisdami į priekį ir kairesnę Žaliųjų partiją, ir Laisvųjų rinkėjų susivienijimą bei kraštutinę dešiniąją Alternatyvą Vokietijai – AfD.

Vokietijoje klasikinės tradicinės partijos, vokiečių dar vadinamos liaudies partijomis, vis daugiau praranda balsų, o jų rinkėjai atitenka kraštutinei dešinei ir kairesniems už socialdemokratus – žaliesiems, už kuriuos balsuoja buvę dešiniųjų simpatikai.

Dėl dešiniųjų partijos CSU pralaimėjimo Bavarijoje kaltinama partijos vadovybė, nesugebėjusi atsispirti A. Merkel migracinei politikai, kuri labiausiai palietė konservatyvią Bavariją. Dėl to kaltinama ir pati A. Merkel, kurios partija Bavarijoje net neegzistuoja ir tik palaiko savo seserinę partiją – CSU. Tačiau, nepaisant skausmingo pralaimėjimo, Bavariją ir toliau valdys CSU. Tik dabar ji tai darys su regionine Laisvųjų rinkėjų partija.

CSU pralaimėjimas Bavarijoje tapo dar viena proga dešiniesiems radikalams užsipulti kanclerę A. Merkel ir net reikalauti jos atsistatydinimo. Vis dėlto, nepaisant radikalių jėgų nepasitenkinimo ir jų stiprėjimo ypač rytinėse Vokietijos žemėse, A. Merkel reitingai išlieka gana aukšti. Visuomenės nuomonių tyrimo instituto „Kantar Public“ duomenimis, atlikto prieš dvi savaites, A. Merkel pagal populiarumą užima antrą vietą, surinkdama 47 proc. rinkėjų palaikymą. Tiesa, tai keturiais punktais mažiau nei ankstesnėje apklausoje ir mažiau nei pusė visų vokiečių rinkėjų balsų.

Pirmą vietą su 70 proc. palaikymu užima šalies prezidentas ir buvęs užsienio reikalų ministras nuo socialdemokratų partijos Frankas-Walteris Steinmeieris. Radikaliosios dešinės AfD lyderiai A. Gaulandas ir A. Weidel turi atitinkamai 14-kos ir 10-ties procentų žmonių palaikymą.

Tradicinės partijos, nors ir praranda dalį balsų, bet jų dar negalima nurašyti. Jos išlieka gausios ir dar pakankamai gyvybingos, kad galėtų mobilizuotis ir tinkamai atstovauti savo rinkėjams. Todėl kalbėti apie jų išnykimą netenka. Vokietijos partinė sistema yra ginama ir palaikoma įstatymų kaip demokratijos garantas, o ne silpninama, kaip tai vyksta Lietuvoje, kur demokratija yra labai trapi ir egzistuoja daugiau teorijoje, formaliai, o ne praktiniame lygmenyje.

Didėjanti visuomenės kritika A. Merkel daro poveikį ir jos vadovaujamai krikščionių demokratų partijai – CDU ir jos frakcijai parlamente – Bundestage. Rugsėjo pabaigoje CDU frakcijos nariai pirmą kartą suabejojo frakcijos vadovo ir kanclerės A. Merkel ištikimiausio palaikytojo Volkerio Kauderio kompetencija ir, nederindami savo sprendimo su A. Merkel, nauju frakcijos vadovu išrinko R. Brinhausą. Tokiu pasirinkimu CDU frakcija iš esmės pareiškė nepasitikėjimą pačiai kanclerei, kuri privalėjo nuryti karčią piliulę ir pripažinti jai nepalankų sprendimą, pavadindama jį demokratiniu. Tai, berods, pirmas atvejis CDU partijos istorijoje, kai frakcija sukyla prieš kanclerę, kurią iki tol besąlygiškai rėmė.

Vokietijos žiniasklaidoje vis garsiau girdimi balsai apie tai, kad jau yra pats laikas „kanclerei rengti pasitraukimo iš valdžios planą“, kad buvo klaida jai eiti į kancleres ketvirtą kartą, kad jos ilgas buvimas kanclere ima kenkti partijai. Kad ji praranda kontaktą su savo rinkėjais, kad ji turi tai padaryti rasdama savęs vertą įpėdinį.

Verta prisiminti, kad buvęs kancleris Helmutas Kohlis, valdęs Vokietiją keturias kadencijas iš eilės, iškėlė dabartinę kanclerę A. Merkel. Jis buvo vertinamas už savo nuopelnus sujungiant vakarų Vokietiją su rytų Vokietija, susitariant dėl rytinių sienų ir dėl sovietų kariuomenės išvedimo. O taip pat ir dėl to, kad kėlė aukštus reikalavimus ne tik sau, bet ir savo partijai bei valstybei.

To paties laukiama ir iš A. Merkel. Ji buvo „puiki kanclerė, po to atėjo pabėgėliai ir nuo tada viskas pasikeitė“ – rašo „Spiegel“. Tačiau, matyt, nebus staigaus jos pasitraukimo. Ji kovos už išlikimą politinėje scenoje ir padarys viską, kad jos partijos reikalai pagerėtų, kad kituose Heseno landtago rinkimuose ji nepralaimėtų. Metų pabaigoje Hamburge turi įvykti partijos suvažiavimas, kuriame galbūt bus kalbama ir apie konkrečius būsimus naujus lyderius, bet tikėtina, jog A. Merkel vėl bus perrinkta partijos pirmininke.

A. Merkel yra pirmoji moteris kanclerė Vokietijoje, bet ji nėra feministė. Ji įtvirtino politikoje naują stilių, yra rami, dalykiška, kalba argumentuotai, nesižavi jėga, kaip D. Trumpas, ir nieko negąsdina. Galbūt ji pasitrauks anksčiau, nei baigsis jos kadencija. Tačiau ji tai padarys tik tuomet, kai įsitikins, kad ji padarė viską, ką galėjo padaryti.

Daugelis Vokietijoje pripažįsta, kad A. Merkel, nepaisant jos padarytų klaidų, yra išskirtinė politinė asmenybė, kurios dėka Vokietija yra vertinama ir gerbiama visame pasaulyje. Kaip ir ji pati.

Šaltinis: 15min.lt

Autorių galite sekti  

Susiję straipsniai

Close