Vytautas Plečkaitis. Kada Lietuvai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas?

Vytautas Plečkaitis. Kada Lietuvai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas?

Tiems, kurie istorijos mokėsi komunistų valdomoje Lietuvoje, buvo aiškinama, kad pasaulinis karas prasidėjo nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Tai buvo prieš 80 metų – 1941 m. birželio 22 d. Tai buvo dalis tiesos. Nedaug kas žinojo, kad prieš tai buvo slaptieji Molotovo-Ribbentropo protokolai, leidę nacių Vokietijai iš vakarų užpulti Lenkiją dar 1939 m. rugsėjį, o Sovietų Sąjungai – po dviejų savaičių  įsiveržti į Lenkiją iš rytų.

Praėjusią savaitę Vilniuje vyko tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo istorikai iš Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos, pavadinimu „Skaldanti praeitis: SSRS – Vokietijos karas ir masinio smurto naratyvai Vidurio Rytų Europoje“. Konferencija buvo dedikuota prof. Irenos Veisaitės atminimui.

Joje žinomas vokiečių istorikas Joachimas Tauberis konstatavo, kad masinis žydų žudymas prasidėjo būtent tuomet, kai Vokietija pradėjo karą prieš Sovietų Sąjungą. Nacistinė Vokietija šiame ypač žiauriame kare naudojo dar prieš karo pradžią sukurtą „ideologiškai rasistiškai grindžiamą masinių žudynių (Vernichtungskrieg – naikinamojo karo) strategiją“, siekdama ne tik nukariauti, bet ir išžudyti atskiras tautas, pirmiausia žydus bei romus. Su tokiomis išvadomis sutinka daugelis istorikų.

Konferencijoje dalyvavęs žymus lenkų disidentas, vienas iš „Solidarumo“ kūrėjų, istorikas bei publicistas ir didžiausio dienraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Adamas Michnikas gana originaliai išdėstė savo požiūrį į karo pradžią ir jos pasekmes. Jis, pavyzdžiui, teigė, kad Lenkijai Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugpjūčio 23 d., kai buvo pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas. Tačiau kitoms Vidurio Rytų Europos valstybėms jis prasidėjo dar anksčiau. Austrijai jis prasidėjo 1938 m. kovą, kai nacių Vokietija prijungė Austriją prie Trečiojo reicho, įvykdė anšliusą.

Konferencijoje žinomas vokiečių istorikas Joachimas Tauberis konstatavo, kad masinis žydų žudymas prasidėjo būtent tuomet, kai Vokietija pradėjo karą prieš Sovietų Sąjungą.

Didžioji Britanija ir Prancūzija, nuolaidžiaujančios nacių fiureriui A. Hitleriui, ir į Europos reikalus nesikišanti Amerika, iki Japonijos užpuolimo, iš pradžių – 1938 m. spalį – leido naciams nuo Čekoslovakijos atplėšti Sudetų kraštą, o kitų metų kovą užimti visą Čekiją, atplėšus nuo jos Slovakiją ir ją pavertus nacių Vokietijos satelitine valstybe. Beje, kaip minėjo Adamas Michnikas, sunaikinat Čekoslovakijos valstybę dalyvavo ir Lenkija, užimdama Tešiną, ir Vengrija, užimdama pietinę Užkarpatę. Šie nacių užkariavimai pradžioje vyko be didesnio kraujo praliejimo, be užpultųjų nesipriešinimo prieš aiškiai didesnę grobiko galią.

Praėjus savaitei po Čekijos užėmimo, nacistinės politikos auka tapo Lietuva. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribbentropas 1939 m. kovo 21 d. įteikė ultimatumą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, reikalaujantį „grąžinti“ Vokietijai Klaipėdos kraštą, kurio ji neteko pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą. Atsisakius priimti ultimatumą, Lietuvai buvo grasinta karu, panaudojant kariuomenę ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir Žemaitijai iki Dubysos užimti. Lietuva ultimatumą priėmė. Į Klaipėdos kraštą įžengė Vokietijos kariuomenė. Į Klaipėdą atvyko pats fiureris. Lietuvai buvo palikta teisė naudotis Klaipėdos uostu. Lietuvos piliečiai, dirbę Klaipėdos krašte, privalėjo grįžti į Lietuvą.

Nedidelė grupė jaunų Lietuvos karininkų reikalavo iš A. Smetonos valdžios pasipriešinti ultimatumo priėmimui. Tačiau pasipriešinimo nebuvo. Iš esmės nepasipriešino nei Austrija, nei Čekoslovakija, kurių vadovai, matydami didžiųjų Europos valstybių susitaikėlišką politiką nacių Vokietijos atžvilgiu, kapituliavo be mūšio. Vakarų valstybės Lietuvai taip pat nepadėjo.

Praėjus savaitei po Čekijos užėmimo, nacistinės politikos auka tapo Lietuva.

Lietuva tapo viena pirmųjų, po Austrijos ir Čekoslovakijos, Antrojo pasaulinio karo auka. Ji neteko dalies teritorijos, bet vis dėlto kuriam laikui dar išsaugojo valstybę, skirtingai nei austrai ir čekai.

Po Klaipėdos krašto atplėšimo atėjo Lenkijos eilė. Ją sunaikinti siekė ne tik nacių Vokietija, bet ir Sovietų Sąjunga. Molotovo-Ribbentropo paktas atrišo joms rankas imtis tolesnių užkariavimų Vidurio Rytų Europoje. Kritus Lenkijai, SSRS užgrobė Baltijos šalis, bet neįstengė prijungti drąsiai pasipriešinusios Suomijos, kuri neteko dalies žemių, bet nepriklausomybę išsaugojo.

Likus savaitei iki Vokietijos ir SSRS karo pradžios, sovietų okupuotoje Lietuvoje 1941 m. birželio 14 d. įvyko pirmieji masiniai trėmimai, vykdyti keturias paras. SSRS Komisarų taryba dar gegužę priėmė slaptą sprendimą dėl „socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos“. Į SSRS gilumą išvežta 17 600 Lietuvos piliečių. Ne tik lietuvių, bet ir žydų, lenkų, baltarusių bei kitų tautybių. Tarp jų buvo net 1 200 mokytojų, prezidentas Aleksandras Stulginskis, dešimtys buvusių ministrų ir aukštų valdininkų, 79 kunigai, daugelis Lietuvos armijos karininkų, daugiau kaip 5 000 vaikų.

Lietuvai karas prasidėjo anksčiau nei prieš 80 metų. Karą ji galiausiai laimėjo po 50 metų okupacijos, žlugus SSRS imperijai, turėdama savo sudėtyje ir Vilnių, ir Klaipėdą bei būdama saugiame gynybiniame bloke – NATO.

Susiję straipsniai

Close