Vytautas Plečkaitis. Iš partinės mokyklos į  didžiąją politiką. Prezidentės  palikimas

Vytautas Plečkaitis. Iš partinės mokyklos į didžiąją politiką. Prezidentės palikimas

Dalia Grybauskaitė po dviejų kadencijų, trukusių 10 metų, užbaigė tam tikrą laikotarpį mūsų valstybės politinėje istorijoje. Ji yra paskutinė gimusi ir subrendusi prezidentė sovietinėje Lietuvoje, dariusi sėkmingą karjerą komunistinėje sistemoje,daugiau kaip 10 metų priklausydama komunistų partijai ( SSRS KP). Tai nėra priekaištas, tai tik faktas.  Visi mūsų atkurtos prieš 30 metų nepriklausomos valstybės prezidentai, pradedant A. Brazausku baigiant D. Grybauskaite sovietmečiu buvo KP nariai.Išskyrus Valdą Adamkų, kuris, karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus ir grįžo jau į nepriklausomą Lietuvą.

Prezidentas elektas Gitanas Nausėda, nors ir gimęs sovietmečiu, brandžiausius gyvenimo metus vis dėlto praleido jau atkurtoje nepriklausomoje valstybėje. Jis turėtų būti kur kas mažiau paženklintas komunistine našta ir totalitarinio režimo įtvirtintais įgūdžiais, vienaip ar kitap slėgusias prieš tai buvusius valstybės vadovus.

Ar realiai mes pajusime tą skirtumą ? Iš Valdo Adamkaus prezidentavimo mes tai pajutome. Būdama laisva ir nepriklausoma asmenybė V. Adamkus net po dviejų kadencijų išliko kuklus, nuoširdus ir principingas žmogus, puoselėjantis vertybes, brangias daugeliui Lietuvos piliečių.

Dalia Grybauskaitė savo politinę karjerą pradėjo Leningrado Ždanovo vardo universitete. Po to  gilino savo studijas „komunistų ideologinėje kalvėje“ Maskvos visuomenės mokslų akademijoje, kuri turėjo rengti „aukštos prabos“ komunistinius ideologus. Nuo 1983 m. septynerius metus iki 1990 m. birželio mėn., dėstė Vilniaus aukštoje partinėje mokykloje prie LKP CK.

Nežinia kodėl, oficialioje prezidentės biografijoje, pateiktoje apie Lietuvos prezidentą,  nėra nurodyta, kada D. Grybauskaitė įstojo į TSKP ir kada iš jos išstojo. Apskritai, oficialiame jos puslapyje net neminimas buvęs partiškumas, nors visų kitų prezidentų bei  politikų biografijose jis yra nurodomas.  Žiniasklaidos duomenimis Grybauskaitė į SSKP įstojo 1979 ir išbuvo komunistų partijoje iki 1991m.  Beje, pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas A. Brazauskas KP nariu tapo 1957m. ir išbuvo tos partijos nariu daugiau kaip 30 metų.

Kažkodėl Lietuvoje tapo įprasta „nuslėpti“ priklausymą komunistų partijai. Daugelis žinomų buvusių partinių veikėjų,tapę „svarbiais“ žmonėmis nepriklausomoje Lietuvoje, net mokslininkai ir menininkai dažnai yra linkę pamiršti, kad yra buvę komunistų partijos nariai. Tuo labiau to fakto „neprisimena“ rašantys jų biografijas.

 Žinoma, didžiuotis nėra ko. Tačiau, kita vertus Lietuvoje buvo 200 tūkstančių komunistų prieš nepriklausomybės paskelbimą ir tarp jų ne visi buvo blogiečiai. Noras būti geresniais nei buvome yra žmogiškas, bet jis iškreipia istorinę tiesą tiek apie mus pačius, tiek apie mūsų tėvus ir senelius. Ne išmintinga yra gyventi pačių falsifikuotoje istorijoje.

Beje Vakaruose buvimas komunistu, ypač praeityje, daug kur nėra nuodėmė.Tai net netrukdo užimti aukštas pareigas ES struktūrose. Nuodėmė, greičiau yra būti nacionalistu arba naciu ir slėpti savo biografiją. Vienas iš Vokietijos Žaliųjų partijos lyderių, buvęs 7 metus Vokietijos aplinkos apsaugos ministras, o dabar Bundstago narys Jurgenas Trittinas ( Jurgen Trittin) g.1954  jaunystėje priklausė komunistinei trockistinei ir maoistinei organizacijoms. Tas faktas yra viešai visur minimas, net jo neseniai duotame interviu apie Žaliųjų partijos sėkmę vokiečių žiniasklaidai . Matyt, tai rodo kitokį praeites kultūros suvokimą, nei Lietuvoje.

Apie  D. Grybauskaitės pažiūras sunku ką nors konkrečiai pasakyti. Tačiau jos mokslai Leningrade, Maskvoje, darbas Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir apginta disertacija tarsi, turėtų liudyti apie to laiko jos komunistines pažiūras. Kiek giliai ir kiek ilgai ji tikėjo komunistine ideologija, tik ji pati viena gali pasakyti.

Manau, vis dėlto idėjine komuniste ji nebuvo. Nepriklausomybės metais,  ji kaip ir nemažai buvusių Lietuvos komunistų rinkosi dešinį neoliberalizmą. 1991 m. šešis nėnesius pasitobulinusi Džorštauno universitete JAV, o vėliau dirbdama Lietuvos ambasadoje Amerikoje ir Briuselyje, Grybauskaitė matyt, dar labiau įtikėjo laivosios rinkos bei globalizacijos pranašumais. Europinės centro kairės ar socialdemokratinės idėjos  jai,  tikrai buvo svetimos. Ji niekada nebuvo nei už progresinius mokesčius, ( nors Jungtinėse Valstijose kaip ir daugelyje ES šalių jie yra) nei už socialiai atsakingą ekonominę politiką. Retai teko iš jos lūpų išgirsti, kaip mažinti skurdą Lietuvoje ir ką daryti, kad socialiniai skirtumai, esantys didžiausi Europos Sąjungoje, būtų sumažinti.  Artimesnė prezidentei, matyt, buvo Tarptautinio valiutos fondo Vidurio Rytų Europai peršama šoko terapija : „kas sugebės, tas praturtės, kam lemta nuskęsti skurde, tas tegul skęsta“. D.Grybauskaitė  sugebėjo ne tik nenuskęsti, bet ir iškilti į politines aukštumas. Lietuva jai valdant pagarsėjo didžiule emigracija ir socialine nelygybe.

Kita vertus, savo dviejų kadencijų metu  Grybauskaitė buvo proeuropietiškos ir kartu proamerikietiškos politikos šalininkė, kiek jas abi pavyko suderinti. Jai pavyko užmegzti glaudžius santykius su Vokietijos kanclere A. Merkel ir tai jai padėjo pelnyti Briuselyje įtakingos valstybės vadovės įvaizdį.

Grybauskaitė nemažai prisidėjo, kad Lietuvoje būtų dislokuotos Vokietijos karinės pajėgos, rėmė aktyvų Lietuvos dalyvavimą NATO, buvo nebendravimo su Putino Rusija šalininkė. Savo radikalia retorika, išsiskiriančia, ko gero, visoje Europos Sąjungoje, Grybauskitė stengėsi nenusileisti Vytautui Landsbergiui.

D. Grybauskaitė visokeriopai skatino sankcijas Rusijai, kuri 2014m.okupavo Krymą ir parėmė separatistines jėgas rytų Ukrainoje. Ji buvo viena iš didžiausių Ukrainos advokačių tarptautinėje arenoje. 2015 m. ji net buvo išrinkta Ukrainos metų žmogumi.

Be kita ko, prezidentė visiškai uzurpavo Lietuvos užsienio politiką, nustumdama nuo jos premjerus. Ji viena atstovavo Lietuvą Valstybių vadovų susitikimuose Briuselyje, kai juose dominuodavo kitų šalių vyriausybių pirmininkai. Kaip pastebėjo įtakingas lenkų dienraštis „ Rzeczpospolita“, D. Grybauskaitė yra „individualistė“, Individualistine tapo ir Lietuvos užsienio politika, ištikimai palaikoma  ministro L. Linkevičiaus.

Lietuva užsienio politikoje nuolat siekė išsiskirti, bet ne tiek konkrečiais darbais , kiek savigyra bei karinga retorika, kuri netinka nei subrendusiai valstybei nei išmintingai tautai. Todėl jos santykiai su kaimynais, net su Baltijos šalimis, nekalbant jau apie Lenkiją ar Baltarusiją, buvo tik kaimyniški, bet ne draugiški. Todėl ir turim Astravo problemą, kurią išspręsti mūsų politikai bando  vien žodiniais užkeikimais.

Žinoma, karinga retorika tarsi turėtų rodyti prezidentės tvirtą charakterį siekiant savo tikslų bei mokėjimą pateikti save Lietuvos visuomenei kaip vienintelės sugebančios vadovauti šaliai, vadove. Tai matyti iš kadencijos pabaigoje susukto propagandinio filmo bei panegiriška dvasia sukurtos knygos.

Kita vertus, su kai kuriais knygos autorės ir prezidentės patarėjos D. Ulbinaitės pastebėjimais galima sutikti. Prezidentė, subrendusi sovietmetyje ir auklėta komunistine ideologija, kaip ir daugelis jos kartos žmonių, mokydamasi prestižinėje, daugiausia komunistinės nomenklatūros vaikams skirtoje Vilniaus S. Nėries mokykloje, tikrai galėjo sovietmečiu nežinoti nei apie partizanus, miško brolius, nei apie tremtinius, nei apie lietuvišką trispalvę. Juk sovietmetyje dalis mūsų visuomenės gyveno komunistinės nomenklatūros supūstame burbule, kuriame gyvavo iškreipta kasdienybė ir suklastota istorija. Joje partizanai buvo „banditai“, tremtiniai – „buržuaziniai nacionalistai“, o  tikra trispalvė buvo ta, kurią palaimino lietuvių komunistai XX a.penktame dešimtmetyje.  Augant ir bręstant tokioje aplinkoje, paprastai turėjai žinoti tiek, kiek tau „reikėjo žinoti“. Norintiems žinoti daugiau ar ieškant tiesos, nesuderintos su KP ideologine linija, vartai tolimesniai karjerai greit užsidarydavo.

Didelei daliai Lietuvos žmonių visus tris dešimtmečius po nepriklausomybės paskelbimo nelabai rūpėjo tas faktas, kad prezidentas(ė) buvo kažkada komunistas(ė).Tiek A.Brazauskas, kurio dėka daugelis LKP narių tapo politikais ir valdininkais nepriklausomoje Lietuvoje, tiek Grybauskaitė buvo gana populiarūs ir didelės dalies žmonių buvo vertinami teigiamai. Jų užsienio ir vidaus politika nedaug kuo skyrėsi, o svarbiausi prioritetai – narystė Europos Sąjungoje bei NATO, matyt, vienodai rūpėjo, kaip ir ne nepartiniam liberalui Valdui Adamkui.

Įdomu tai, kad prie Grybauskaitės iškilimo Lietuvos politinėje padangėje prisidėjo ir Algirdas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis. Pirmasis, būdamas premjeru, ją paskyrė finansų ministre ir pasiunė Grybauskaitę komisarės pareigoms į Briuselį, o antrojo vadovaujama konservatorių  partija padėjo jai laimėti rinkimus ir tapti prezidente. Jos reitingai, kaip ir A. Brazausko ar V. Adamkaus išliko aukšti, o visuomenės pasitikėjimas per visus dešimt metų buvo pastoviai didelis. Lietuvių tauta mėgsta savo prezidentus jau vien dėl to, kad jie yra prezidentai. Todėl esu įsitikinęs, kad ir prezidento elekto reitingai nebus mažesni, nei buvusiųjų prezidentų.

Šaltinis: 15min

Close