Visi kas domisi futbolu, o juo žavisi šimtai milijonų, jei ne milijardai, žmonių visame pasaulyje, daugiau ar mažiau pažįsta futbolo žvaigždes, savo puikaus žaidimo ir futbolo komercilizacijos dėka, tapusius multimilijonieriais. Tarp jų yra turkų kilmės Vokietjos rinktinės žaidėjas 29-erių metų Londono „Arsenalo“ klubo saugas Mesutas Oezilas, sužaidęs 92 rungtynes už vokiečių nacionalinę rinktinę ir įmušęs 23 įvarčius. Praeityje tapęs su vokiečių rinktine pasaulio ir Europos čempionu.
Vokietijos kanclerė A. Merkel po 2010 m. laimėto pasaulio čempionato pavadino M. Ozilą pavyzdiniu integracijos pavyzdžiu. Mesutas Oezilas yra trečios kartos emigranras. Jo seneliai atvyko iš Turkijos kaip gastarbeiteriai XX a. šeštame dešimtmetyje. Jis pats baigė vokiečių mokyklą Gelsenkirchene – Bismark ir čia pradėjo savo sportinę karjerą. Vėliau žaidė Vokietijos Bundesligoje, Madrido „Reale“, o nuo 2013m. – anglų „Arsenale“.
Savo Twitteryje M. Oezilas neseniai parašė, kad „su skaudama širdimi ir po ilgų apmastymų dėl pagarbos stygiaus ir besireiškiančio rasizmo nusprendė daugiau nebežaisti už Vokietijos nacionalinę rinktinę“ tarptautinėse varžybose. Sportininkas pasijuto nemėgiamas rinktinėje ir be reikalo kritikuojamas Vokietijos futbolo federacijos vadovo R. Grindelo, kuriam pažadėjo už tai neatleisti.
Oezilo pasitraukimas iš Vokietijos rinktinės padarė sprogstamos bombos įspūdį ne tik sporto, bet ir politikos pasaulyje. Apgailestavimo žodį ištarė pati kanclerė A. Merkel, o teisingumo ministrė pasmerkė Vokietijos futbolo federacijos vadovybę dėl netinkamos politikos M. Oezilo atžvilgiu. Žaliųjų politikai užsipuolė Krikščionių socialinę uniją ir Vidaus reikalų ministrą Seehoferį dėl migracnės politikos sugriežtinimo. Dešinieji radikalai rado priežastį užsipulti dabar esančių valdžioje politiką bei reikalavo griežtinti požiūrį į emigrantus.
Kokios iš tikrųjų M. Oezilo pasitraukimo priešastys? Ar tikrai Vokietijos futbole vyrauja rasistinės nuotaikos? Ar paties M. Oezilo elgesys iššaukė vokiečių visuomenės nepasitenkinimą šia futbolo žvaigžde? O gal čia kaltas Vokietijos rinktinės itin blogas pasirodymas Rusijoje futbolo čempionate ir noras surasti atpirkimo ožius?
Vokietijoje futbolas yra daugiau nei žaidimas, kurį žaidžia ir vyrai, ir moterys. Futbolas yra Vokietijos veidas, kaip vokiečių automobiliai „Volswagen“, „Mercedec“, „BMW“, „Audi“ ar „Porsche“. Vokietijoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, o ypač autoritarinėse valstybėse, sportas ne retai tampa politika. Tačiau sportas tampa politikos dalimi ir demokratinėse šalyse.
Ne išimtis ir Lietuva, kai politikai skuba fotagrafuotis prie didesnių ar mažesnių nugalėtojų. Tiesa, Lietuvoje politikų dėmesį daugiau traukia tik krepšinis, o pastaruoju metu, po Meilutytės pergalių – dar plaukimas. Nei krepšininis, nei plaukimas nėra masinis sportas, kaip futbolas. Populiauriausia ir demokratiškiausia, mano galva, visame pasaulyje sporto šaka yra Lietuvoje kaip niekada apleista. Gėdingi mūsų rinktinės ir klubų pasirodymai tik patvirtina futbolo mėgėjų mintis, jog Lietuvos sporto ir valstybės vadovai nesuvokia futbolo, kaip sporto reikšmės, tiek jaunimo užimtumui skatinti, tiek Lietuvos, kaip valstybės pasirodymui pasaulyje. Žinoma, sunku tai padaryti neturint nei vieno normalaus stadiono.
Mažytę Kroatiją dėl futbolo čempionate užimtos trečios vietos žino visas pasaulis. Lietuvą dėl pasiekimų krepšinyje žino tik krepšinio mėgėjai, kurių nėra itin daug lyginant su futbolo aistruoliais.
Tačiau grįškime prie M. Ozilio. Jis visuomenės dėmesį pastaruoju metu labiau patraukė ne kaip futboloninkas, bet kaip savo politines nuostatas deklaruojantis pilietis. Miuncheno „Bayern“ prezidentas Uli Hoenes spaudoje dėl Oezilo pasitraukimo teigė, kad pastarasis jau senokai prastai žaidžia ir kviesti jį į rinktinę apskritai nereikėjo.
Daugeliui sirgalių seniai krito į akį, kad M. Oezilis prieš žaidimą grojant šalies himną, vienintelis iš komandos narių jo negiedodavo. Paklaustas „Die Welt“ žurnalisto, kodėl jis negieda himno, M. Oezilas pasiteisino, kad tuo metu jis kalba musulmonišką maldą mintyse, kurią dar vaikystėje jį išmokė senelė. Niekas priekaištų jam dėl to nereiškė.
Tačiau kai M. Oezilas Londone viešint Turkijos prezidentui R.T. Erdoganui, rinkimų kampanijos Turkijoje metu su kitu turkų kilmės vokiečiu pozavo žiniasklaidai ir reklamavo autoritarinį prezidentą, vokiečių visuomenė pratrūko. Jos akyse M. Oezilas pasirodė kaip autokratinės politikos, vykdomos Turkijoje, šalininkas, pateisinantis tūkstančius suimtų politinių kalinių, opozicinių žurnalistų etc. Ji ėmė reikalauti rinktinės trenerio Joachimo Loewo neleisti žaisti M. Oezilo pasaulio futbolo čempionate. Paskutinėse rungtynėse jis nebuvo išleistas į aikštę.
Vokietijoje gyvena 3,5 milijono turkų kilmės vokiečių. Iš jų pusė turi ir turkišką pilietybę. Du trečdaliai Vokietijos turkų balsavo per rinkimus už R. Erdoganą, už jo autoritarinę politiką, kurią didžioji Vokietijos dalis, o ypač jos žiniasklaida griežtai smerkia. Vokietijos pilietis M. Oezilis nusprendė paremti daugumos Vokietijos turkų remiamą kandidatą Erdoganą, o ne daugumos vokiečių remiamas demokratines ir opozicines Erdoganui politines jėgas. Beje, Turkijos prezidentas viešai pagyrė M. Oezilio pasitraukimą iš Vokietijos nacionalinės rinktinės.
Kai kurie vokiečių politologai šiame M. Oezilo sukeltame skandale įžvelgia neįvykusios, tikros integracinės politikos pavyzdį, kai net trečios kartos imgrantai nesijaučia savo šalies piliečiais, o ieško šaknų savo protėvių žemėje, rinkdamiesi ne dmokratinę valstybę, o autoritarinį režimą, kuriame, beje, jie patys gyventi nenori.
Šaltinis: 15min.lt