Vytautas Plečkaitis. Ar tikrai Lietuvai reikia prezidento?

Vytautas Plečkaitis. Ar tikrai Lietuvai reikia prezidento?

Lietuva nori turėti prezidentą (-ę). Didelė jos dalis išrinktą prezidentą gerbia ir myli. Į jo rinkimus tauta renkasi mieliau ir gausiau nei į Seimo ar savivaldos rinkimus. Prieš ketvirtį amžiaus Lietuvos piliečiai referendumu priėmė Konstituciją, kurioje numatė prezidento institutą. Tiesa, ne su tokiomis galiomis, kokių siekė Aukščiausios Tarybos dešinieji, bet su gerokai nuosaikesnėmis, kurioms pritarė dauguma deputatų ir didžioji dauguma Lietuvos tautos referendumo keliu.

Prezidento (-ės) reitingai per ketvirtį amžiaus prezidento institucijos gyvavimą visada buvo dideli. Ar tai buvo pirmasis prezidentas Algirdas Brazauskas, ar jį pakeitęs Valdas Adamkus, trumpai, vos keturiolika mėnesių, prezidentavęs Rolandas Paksas, ar dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nes prezidentai nebuvo ir nėra tie žmonės, kurie lemia valstybės socialinę ir ekonominę raidą. Ne prezidentai didina atlyginimus ir pensijas. Tai daro Lietuvos Seimas ir Vyriausybė, nes Lietuva yra parlamentinė, o ne prezidentinė respublika.

Visi prezidentai, nors priklausė skirtingoms politinėms jėgoms ir, buvo keliami bei remiami skirtingų partijų, nors dėjosi nepriklausomi, jie savo pažiūromis buvo daugiau ar mažiau dešiniosios politikos šalininkai. Tai pasakytina ir apie LDDP iškeltą A. Brazauską, jau nekalbant apie kitus.

Jie palaikė staigų ir greitą perėjimą iš buvusios sistemos į laisvos rinkos (kapitalizmo) ekonomiką, pasinaudojant šoko terapija - angl. Shock therapy.

Dalis Lietuvos visuomenės (daugiausia praturtėjusios nuo šoko) ją iki šiol giria ir laiko ją neišvengiama. Kita dalis, nespėję, negebėję ar nenorėję prisitaikyti, ją keikia, pirminį jos laikotarpį vadina prichvatizacija (nuo rus. k. žodžio prichvatit – pasisavinti).

Trečioji, matyt, būtų didžiausia visuomenės dalis, bando išgyventi jau egzistuojančioje sistemoje ir stengiasi kaip nors praturtėti. Kai kam pavyksta. Sprendžiant iš prabangių automobilių gausos Vilniaus centre ir aplink Seimo rūmus jų ne tiek ir mažai. Bent jau Vilniuje ir Kaune.

Žinoma, ne prezidentai kūrė lietuvišką šoko terapija grįstą laisvos rinkos ekonomiką, bet jie buvo tokio ekonominio modelio sergėtojai ir stiprintojai. Dabartinę ekonominę ir visuomeninę sistemą sukūrė žmonių išrinkti Seimai ir jų patvirtintos Vyriausybės.

Tiesa, ne visoje Vidurio Rytų Europoje buvo taikoma šoko terapija. Kur kas geriau už mus gyvenančiose Slovėnijoje ar Čekijoje jos nebuvo. Matyt, todėl ten yra kur kas mažesnė socialinė atskirtis ir beveik nėra emigracijos. Bet mes ne čekai ir galim tik apgailestauti, kad esame paskutinėje vietoje pagal socialinę atskirtį Europos Sąjungoje ir vieni pirmųjų pagal emigraciją. Štai kokia yra šoko terapijos kaina.

Lietuva priklauso prie šalių, kurios mėgsta autoritetus valdžioje.

Lietuva priklauso prie šalių, kurios mėgsta autoritetus valdžioje. Senovėje mes turėjome Lietuvos Didžiuosius kunigaikščius, kurie po Lietuvos krikšto buvo ir Lenkijos karaliai. Tarpukaryje Lietuva turėjo Seimo renkamus prezidentus: Aleksandrą Stulginskį ir Kazį Grinių, bei Valstybės Tarybos laikinai, iki Steigiamojo Seimo darbo pradžios, metams išrinktą Antaną Smetoną. Pastarajam taip patiko valdyti, kad antrą kartą tapo prezidentu, pasinaudojęs valstybės perversmu ir valdė jis Lietuvą be pertraukos ir be rinkimų net 14 metų. Apie 20 kartų jį bandyta nuversti, bet nesėkmingai.

Yra šalių, kuriose prezidento rinkimai yra tik formalumas ir nieko arba beveik nieko nekainuoja. Taip yra vienoje iš turtingiausių Europos valstybių – Šveicarijoje.

Joje kiekvienais metais iš septynių asmenų susidedanti Vyriausybė (gyventojų skaičiumi lenkianti Lietuvą tris kartus, o Vyriausybės dydžiu – du kartus mažesnė už Lietuvos) iš savo tarpo išrenka prezidentą, kuris atstovauja šaliai užsienyje ir vadovauja Vyriausybės darbui.

Išrinktas prezidentas Vyriausybės narys neatleidžiamas nuo pareigų vadovauti ministerijai, kuriai jis vadovavo iki išrinkimo prezidentu. Jokių rezidencijų, jokių asmens sargybinių baigus savo tarnystę šveicarų valstybei jis negauna, išskyrus ištarnautą rentą. Didžiausią valdžios galią šveicarai yra sutelkę savivaldoje, o svarbiausi valdžios įrankiai yra bendruomenių, kantonų ir konfederacijos referendumai. Net parlamento priimti įstatymai referendumo keliu gali būti pakeisti.

Latvijos, Estijos bei Vokietijos prezidentus renka parlamentas, o Estijoje – kartu su parlamentu dar ir savivaldybių atstovai. Lietuvos prezidentą renka visi Lietuvos piliečiai ir jam suteikia pakankamai daug galių vykdant užsienio politiką ir kuruojant teismus bei kitas teisėtvarkos institucijas.

Išrinkti Lietuvos prezidentą nėra paprasta ir nepigu. Ne taip, kaip tose šalyse, kur jį renka parlamentai.

Lietuvos Konstitucija nurodo, kad kiekvienas pretendentas turi susirinkti net 20 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų. Įstatymas įpareigoja, kad parašus reikia patvirtinti paso duomenimis. Prancūzijoje kandidatui į prezidentus tereikia tūkstančio parašų. Gatvėje ar parduotuvėje parašų nesurinksi, nes ne visi piliečiai pasą nešiojasi eidami į miestą pasivaikščioti ar apsipirkti. Toks įstatymas apsunkina kiekvieno nepriklausomo kandidato galimybes varžytis su partijų iškeltais kandidatais.

Todėl visi vadinami nepriklausomi kandidatai ieškojo ir ieškos partijų pagalbos. Iš tikrųjų jie nėra jokie nepriklausomi. Juos remia konkrečios partijos, rinkiminiai štabai ir už jų stovintys finansiniai rėmėjai. Be jų nė vienas kandidatas nebus išrinktas.

Piliečiai nelipa ant to paties grėblio. Jie kiekvieną kartą pasirenka kitą grėblį.

Didelį vaidmenį renkant prezidentą vaidina žiniasklaida, o ypač televizija, kurios nuostatos vieno ar kito pretendento atžvilgiu, sąmoningai formuoja visuomenės nuomonę. Tuo pačiu ribodama tautos suverenumo teisę. Beje TV iš dalies jau savo propagandinį vaidmenį suvaidino nuolat kviesdama į populiarias laidas tą patį banko patarėją, Seimo narį ar diplomatą primesdama savo favoritus tautai.

Dar neprasidėjus oficialiai prezidento rinkiminei kampanijai jau išskiriami keli, tariamai patys geriausi pretendentai į prezidentus.

Žmonės išrinks tą, kurio jie yra verti net nepaisydami politologų spėlionių ar subjektyviai nusiteikusių TV komentatorių. Piliečiai nelipa ant to paties grėblio. Jie kiekvieną kartą pasirenka kitą grėblį.

Gal to grėblio (prezidento) mums apskritai nereikia? Juk jis tikrai nepagerins mūsų gyvenimo, nesumažins socialinės atskirties ir skurdo bei netiesos mūsų šalyje. Neapgins nuo priešų. Visa tai daugiau priklausys nuo mūsų pačių pilietinio aktyvumo, nuo didesnės savivaldos, nuo leidžiamų įstatymų kokybės bei tautos sąmoningumo.

Gal metas referendumu paklausti tautos, ar jai reikalingas prezidentas?

Šaltinis: 15min.lt

Close