Violeta Boreikienė. Sava ir svetima Lietuvos ateities karta

Violeta Boreikienė. Sava ir svetima Lietuvos ateities karta

Lietuvoje mažamečiai vaikai diskriminuojami vien tik todėl, kad jų tėvai dirba mieste, o gyvena rajone. Su tokia situacija susidūrė Kauno rajono vaikai, lankantys miesto darželius. Dėl miesto tarybos sprendimo rajono vaikams buvimas miesto darželiuose kainuoja iki 16 kartų brangiau nei miesto vaikams. Tai akivaizdi diskriminacija, nors draudžiama įvairiais įstatymais, Jungtinių Tautų konvencija.

Kaip taip nutiko, kad vieno iš labiausiai apgyvendintų rajonų vaikai yra diskriminuojami? Taip nutiko, Kauno miesto tarybai priėmus sprendimą, pagal kurį nuo 2020 m. ne Kaune gyvenamąją vietą deklaravusių šeimų vaikams ugdymas miesto darželiuose kainuoja gerokai brangiau nei iki šiol. Mat tėvai netenka lengvatų, kurias turi miesto tėvai.

Taigi viena iš būtinų mokesčio už vaikų darželį lengvatų taikymo sąlygų – abiejų tėvų (įtėvių, globėjų) deklaruota gyvenamoji vieta Kauno mieste. Tačiau kaip yra realybėje?

Rajone gyvena šimtai šeimų, kur vienas iš tėvų arba abu dirba mieste, nors gyvenamąją vietą deklaravę rajone. Važinėdami į darbą, jie vaiką palieka miesto darželyje. Dirbdami miesto įmonėse ir organizacijose, jie neša naudą būtent miesto biudžetui, tačiau Kauno tarybos sprendimo logika kita – abu tėvai turi deklaruoti gyvenamąją vietą mieste.

Jeigu ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigoje yra laisvų vietų, vaikai galėtų būti priimami į bet kurią įstaigą, neatsižvelgiant į tai, kurioje savivaldybėje yra deklaruota vaiko ir jo tėvų gyvenamoji vieta.

Mes visi žinome apie draudimą diskriminuoti tautiniu, rasiniu, etninės kilmės pagrindu, tačiau juk niekur neįrašyta apie diskriminaciją rajono vaikų atžvilgiu.

Valdžia taip mėgsta pabrėžti, kad rūpinasi demografine situacija, gyventojų išsaugojimu nuo emigracijos, o juk sąlygos mažamečiams lankyti darželius taip pat yra viena iš prioritetinių sričių, tačiau realybėje matome akivaizdžius diskriminacijos požymius.

Kauno rajono ir kitų aplinkinių rajonų gyventojai priversti mokėti didesnes sumas, tačiau neturi kito pasirinkimo, kai darbo vieta – mieste.

Jei Kauno taryba nesiims atšaukti savo sprendimo, tai šią problemą reikia spręsti valstybės lygmeniu: kam turi būti teikiami prioritetai, sudarant ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes.

Taigi, siekiant išvengti vaikų diskriminacijos, imuosi konkrečių veiksmų. Siūlau papildyti Švietimo įstatymą, nustatant, kad jeigu ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigoje yra laisvų vietų, vaikai galėtų būti priimami į bet kurią įstaigą, neatsižvelgiant į tai, kurioje savivaldybėje yra deklaruota vaiko ir jo tėvų gyvenamoji vieta.

Be to, valstybė per dieną turėtų finansuoti ne trumpesnį kaip 4 valandų ugdymą, o likusias 4–6 valandas savivaldybės finansuotų savivaldybės biudžeto lėšomis. Čia nekalbame apie milžiniškas lėšas, naštą biudžetui. Mokesčius mokantys rajono gyventojai turi teisę turėti tokias pačias sąlygas,  kaip ir miesto gyventojai.

Lietuva yra pernelyg maža, kad šalies mokesčių mokėtojai būtų skirstomi pagal jų deklaruotą  gyvenamąją vietą. Tai, kad vaikai skirstomi į savus ir svetimus, nedaro garbės nei miestui, nei valstybei, deklaruojantiems visiems vienodas sąlygas auginti vaikus.

Close