Vilija. Iš Linkuvos. Vilniaus. Ir Europos Parlamento

Vilija. Iš Linkuvos. Vilniaus. Ir Europos Parlamento

Vilija Blinkevičiūtė, Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė, interviu, publikuotame žurnale "Žmonės", sako neturinti jokių ypatingų paslapčių, gyvenanti paprastai, o skandalai ir politinės intrigos – ne jos sritis.

Todėl ir informacijos apie asmeninį gyvenimą viešojoje erdvėje nedaug?

Ponia Vilija šypteli: „Oi, pagrindinė priežastis, ko gero, kita: niekada neturėjau daug asmeninio gyvenimo. Jo vietą tyliai, bet užtikrintai užėmė darbas. Esu akivaizdus įrodymas, kaip kartais sunku suderinti karjerą ir asmeninį gyvenimą“.

Ir didžioji dalis gyvenimo atiduota darbui socialinėje srityje. Ten, kur visuomet daug problemų, neteisybės ir nelygybės. Ne vienerius metus vadovauta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. O po to – darbas Europos Parlamente, kur veikla vėl sukasi apie socialinę ašį: V. Blinkevičiūtė vadovauja Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetui, yra Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto narė, taip pat – Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pavaduojanti narė.

- Ponia Vilija, Europos Parlamente einate atsakingas komiteto pirmininkės pareigas. Kaip pavyksta suderinti įvairiausias kolegų nuomones, pozicijas, pažiūras?

Europos Parlamente nėra nei pozicijos, nei opozicijos. Ieškoma bendro sutarimo. Ir man tai patinka. Išmokau įsi­klau­sy­ti, suderinti įvai­rias, net kraštutines kolegų pozicijas. Ir sprendimai priimami tik išklausius visas nuomones.

Teisingai pastebėjote, kad Moterų teisių ir lyčių lygybės komitete dažnai susikerta politiniai, ideologiniai, religiniai, nacionaliniai interesai. Košė užverda kaip reikiant. Ir todėl mano paskyrimas eiti šio komiteto pirmininkės pareigas – didelis Lietuvos įvertinimas, kuriai atstovauja tik 11 europarlamentarų iš 751. Nė viena Baltijos šalis iki šiol nėra turėjusi komiteto pirmininko. Komitetams, kurių Europos Parlamente yra 20, paprastai vadovauja didžiųjų valstybių atstovai. Konkurencija –didžiulė.

- „Moterų teisės?! Lyčių lygybė?! Juk visa tai išgalvotos problemos!“ Kokia Jūsų reakcija į tokius teiginius?

Taip dažniausiai teigia tie, kurie bijo pažiūrėti realybei į akis arba nesusiduria su šiomis problemomis asmeniškai.

Juk teko girdėti, kaip darbdavys priimdamas į darbą moterį klausia, ar ši nesirengia turėti vaikučių, ar ištekėjusi, ar turi draugą. Sakysite, kasdieniškas vaizdas. Bet tai juk  grubus moterų teisių pažeidimas. Joks darbdavys negali, neturi teisės reguliuoti asmeninio ar šeimos gyvenimo, leisti ar neleisti gimdyti.

Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto susitikimas su Maltos prezidentu

Lietuvoje ir visoje ES moterys uždirba mažiau nei vyrai. Vidutiniškai – 16 procentų. Tai reiškia, kad moterys dažniau patiria skurdą, gaus mažesnes pensijas. Moterys ES vidutiniškai gauna net 40 procentų mažesnes pensijas nei vyrai. Nenormalu.

Turint galvoje, kad vyrai Lietuvoje vidutiniškai gyvena 10 metų trumpiau nei moterys, nesunku suprasti, kad našlės (jei nesukaupė santaupų, neturi galinčių padėti vaikų) skursta. Taip pat ir vienišos mamos, auginančios vaikus. Dėl vaikų priežiūros jos priverstos dirbti ne visą darbo dieną, todėl dar mažiau uždirba.

- Sutikite: moterų situacija juk keičiasi į gerąją pusę?

Keičiasi, bet labai lėtai. Pasaulis tapo dinamiškas, pokyčiai vyksta akimirksniu, bet ne šioje srityje. Deja. Viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad ilgą laiką Europa (taip pat ir Lietuva) per mažai dėmesio skyrė socialiniams reikalams. O moterų teisės su jais susijusios tiesiogiai.

Šiuo metu susirūpinimas socialine situacija Europos Parlamente – akivaizdus. Pradedama įgyvendinti Socialinio ramsčio iniciatyva, kurios tikslas – reali pagalba šeimai, pirmiausia – moterims, skurstantiems žmonėms. Bus siekiama užtikrinti, kad kiekvienas žmogus gautų tinkamo dydžio minimalias pajamas. Tokias, kurios, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus, užtikrintų orų gyvenimą. Bus skatinama kokybiškų ir prieinamų vaikų, senyvų ir neįgalių žmonių priežiūros bei sveikatos apsaugos paslaugų plėtra.

Europos Parlamente svarstome projektus dėl geresnio darbo, asmeninio ir šeimos gyvenimo suderinimo. Buvau viena iš šios iniciatyvos autorių. Tikslas – padėti mamoms ir tėčiams sudaryti geresnes galimybes naudotis atostogomis ir susitarimais dėl lanksčių darbo sąlygų bei skatinti tai dažniau daryti vyrus.

Mano pozicija visada buvo labai aiški, net kategoriška: vaikų gimdymas, priežiūra, auklėjimas namuose yra ne mažiau svarbu už bet kokį kitą darbą. Taip pat – ir neįgalių ar senyvų šeimos narių priežiūra. Visa tai turi būti įtvirtinta teisės aktais, įstatymais.

- O gal pokyčius moterų teisių, lyčių lygybės srityse stabdo ir vis dar gyvybingi stereotipai?

Taip, teisingai. Pokyčiai priklauso ne tik nuo ES institucijų, parlamentų, prezidentų ir premjerų. Priklauso ir nuo visuomenių, kurias, deja, dar dažnai valdo stereotipai.

ES atlikti tyrimai rodo, kad vis dar gajus požiūris, jog vyras turi uždirbti pinigus, o moteris – sėdėti namuose, auginti vaikus ir nesikišti į „vyriškus“ reikalus. Dar – kad moterys, atsiprašau, menkesnio intelekto ir galimybių. Kad smurtas šeimoje yra tos šeimos reikalas. Kad moteris auka – pati kalta.

Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto ir tarpparlamentinės grupės susitikimas

Tokiais tyrimų rezultatais sunku patikėti? Sunku, nes jau lyg ir ne viduramžiai, ir ne šiaudinių pastogių laikai. Vis dėlto įrodymų, kad situacija būtent tokia, toli ieškoti nereikia.

Praėjusiais metais Europos Parlamente, svarstant vyrų ir moterų atlyginimų problemą, vienas politikas teigė, kad moterys turi uždirbti mažiau, nes jos ir kvailesnės, ir silpnesnės. Kolega buvo viešai pasmerktas, sulaukė finansinių sankcijų. Bet faktas lieka faktu: net ir Europos Parlamente skambėjo moteris žeminantys teiginiai.

- O dabar Jūsų paklausiu: ar dera vyrams verkti?

Dera. Deja, tyrimai rodo, kad šis stereotipas (vyrams verkti nedera) Lietuvoje pats stipriausias visoje ES, stereotipui pritaria daugiau kaip trečdalis apklaustųjų.

Ir todėl turime viešai ir garsiai kartoti: verkti – ne gėda. Gėda mušti moteris ir vaikus. Tegul tik vyrai verkia. Nesigėdija. Bus mažiau karų ir muštynių.

O juk smurtą prieš moteris ir vaikus – psichologinį, fizinį, ekonominį – reikia stabdyti nedelsiant. Užtenka tyliai kentėti. Dabar matau tik kovos su smurtu imitaciją. Be moterų saugumo didinimo, ekonominių galių, finansinio savarankiškumo stiprinimo šios problemos sprendimas neįmanomas.

O ir politikoje – vis dar per mažai moterų. Vis dėlto pasakysiu komplimentą vyrams, su kuriais man asmeniškai teko dirbti: visada buvau priimama kaip lygiavertė partnerė. Tiesa, reikėjo savo vertę įrodinėti. Reikėjo išminties, žinių ir gebėjimų, kad priimtų per daug vyriškas politikos pasaulis.

Niekada nebuvau ir nesu nei išlepusi, nei išlepinta. Visada buvau už save atsakinga, pati save išlaikiau, viską pasiekiau tik savo jėgomis.

- Esate viena iš populiariausių šalies politikių, nors Lietuvoje neužimate jokių reikšmingų pareigų. Kodėl?

Reiktų klausti žmonių. Galiu tik pasakyti, kad neužmiršau jų. Gal todėl ir jie manęs neužmiršo.

Kiekvieną savaitę, grįžusi iš Briuselio ar Strasbūro, vykstu į miestelius, kaimus, miestus. Šiandien aš Briuselyje, o rytoj jau mane galite pamatyti kokiame nors tolimame Lietuvos miestelyje. Todėl žinau tiesiogiai, iš pirmų lūpų, kaip ir kuo gyvena žmonės.

Sau pameluodavau, bet žmonėms nemelavau niekada. Buvau nuoširdi, savikritiška, pripažįstanti klaidas. Ir dabar, dirbdama Europos Parlamente, kaskart įvertinu, ar sugebėsiu atlikti darbą, ar nenuvilsiu. Noriu viską padaryti gerai, pasiekti konkretų rezultatą, kad nebūtų gėda. Tai svarbu: problemų kyla arba jos nesprendžiamos, nes politikoje per daug asmenų, kurie neturi gėdos jausmo.

Labai svarbu turėti tikslą. Nebūtinai viso gyvenimo tikslą, bet artimiausią, realiai pasiekiamą. Šiuo metu vienas iš mano tikslų – įgyvendinti vieną savo idėją, kuri gana sėkmingai skinasi kelią Europos Parlamente. Tai Vaiko garantijos iniciatyva. ES valstybės (taip pat ir Lietuva) turėtų žymiai padidinti investicijas į vaikų išsilavinimą, auklėjimą, gyvenimo sąlygas. Taip išspręstume dalį moterų ir net valstybės problemų.

- Dar mokykloje svajojote tapti teisėja, tačiau tapote ministre, dar ir šiandien vadinama „pensininkų mama“.Toks likimas?

Taip,dar besimokydama Linkuvoje svajojau tapti teisėja. Nuo aštuntos klasės. Maniau, kad būsiu visiems vienodai teisinga. Likimas ar ne, bet po teisės studijų Vilniaus universitete teisėja netapau. Buvau per jauna dirbti teisėja. Dabar jau daugiau kaip 30 metų dirbu socialinio teisingumo srityje. Gal ir teisėja, bet kitokiame teisme, socialiniame.

Ir galiu atvirai pasakyti: mano širdyje dar gyva ta mergaičiukė iš Šiaurės Lietuvos miestelio, kuri labai gerai mokėsi, ravėjo daržus ir sąžiningai dirbo kitus ūkio darbus, o vėliau išvyko į Vilnių laimės ir teisingumo ieškoti.

Kartais pajuokauju: esu Vilija. Iš Linkuvos. Iš Vilniaus. Ir iš Europos Parlamento.

Susiję straipsniai

Close