Vilija Blinkevičiūtė: „Korona atskleidė ir mūsų valstybės skaudulius“

Vilija Blinkevičiūtė: „Korona atskleidė ir mūsų valstybės skaudulius“

Vilija Blinkevičiūtė prisipažįsta dabar retai besišypsanti: „Neišspaudžiu tos šypsenos, juolab kad dažnai ir nebejuokinga“. Labiausiai neramu dėl senjorų ir žmonių, praradusių darbą, pajamas.

„Krizė apnuogino mūsų valstybės problemas. Socialines, sveikatos apsaugos, švietimo. Ta korona labai aiškiai parodė, kad per mažai investuojama į šias sritis. Į žmones. Ir ne tik Lietuvoje“, teigia Vilija.

Apie krizę ir gerovės valstybę

- Gerbiama Vilija, dar taip neseniai skambėjo tikslas – gerovės valstybė. Šiandien tikslas – išgyventi, siekti mažesnių krizės pasekmių. Gerovės valstybė – jau praeitis?

- Taip, dabar būtina suvaldyti krizę, sušvelninti jos pasekmes. Ir labai gaila, kad tos gerovės valstybės dar nesame sukūrę, nes šiandien būtų didesnė pagalba ir žmonėms, ir verslui.

Ir dabar kaip niekada, ištikus krizei, akivaizdu: per mažai buvo investicijų į sveikatos apsaugą, socialines paslaugas, švietimą. Pasirodo, reikia krizės, kad visus moksleivius būtų galima aprūpinti kompiuteriais. Kad būtų padidinti atlyginimai medikams. O be krizės to padaryti negalima?

Krizė gerovės valstybės kūrimą pristabdys. Jau ir iki krizės sunkiai sekėsi ją kurti. Gerovės valstybės idėja buvo nepagrįstai išjuokiama, apipurškiama melu ir išvoliojama miltuose. O paskui rodoma į ją pirštu ir sakoma: štai, pažiūrėkite, kokia ta jūsų gerovė baisi.

Tai nėra tiesa. Didino ne jie. Pensijas didino ne Saulius ir Paulius ar Ramūnas, o įstatymas. Priimtas dar 2016 metais. Buvusių Vyriausybės ir Seimo nuopelnas.

Baisi ne gerovės valstybė, o realybė, kokią matome dabar ir matysime dar kurį laiką. Negalima tikėtis stebuklų, kai prieš tai valdžia gailėjo pinigų socialinėms, sveikatos paslaugoms, vaikų mokymui, toms pačioms pensijoms.

Apie tiesą dėl pensijų ir tikrąją „meilę“ senjorams

- Bet valdantieji juk giriasi padidinę pensijas senjorams?

- Tai nėra tiesa. Didino ne jie. Pensijas didino ne Saulius ir Paulius ar Ramūnas, o įstatymas. Priimtas dar 2016 metais. Buvusių Vyriausybės ir Seimo nuopelnas.

Tuomet, 2016-aisiais, priėmus pensijų indeksavimo įstatymą, senatvės pensijų didėjimą dabar lemia ne politikų gera valia, o bendras šalies ekonomikos augimas ir darbo užmokesčio fondo didėjimas. Įstatyme numatyta, kad pragyvenimo lygiui kylant, pensijos turi būti indeksuojamos ir didinamos, o sunkmečio metais negali būti mažinamos.

Antra, girtis didelėmis pensijomis valdžia neturėtų. Pensijos per mažos ir didėja per lėtai. Lietuvoje pensijoms skiriama du kartus mažiau lėšų nuo bendrojo vidaus produkto nei Europos Sąjungos vidurkis. Tai reiškia, kad jei valdžiai tikrai rūpėtų senjorai, jų pensijos turėtų jau šiandien būti du kartus didesnės.

Pavyzdžiui, manau, kad savarankiškai dirbusiam žmogui 257 eurų pagalba per mėnesį karantino metu yra per maža.

Tokia yra tiesa ir „tikroji“ meilė senjorams. Ir todėl mūsų žmonės bijo senatvės. Bijo krizių. Dauguma bijo, nes iš savo patirties žino, kad senatvėje gali likti kraštiniais, gali būti pastatyti eilės gale.

Pavyzdžiui, sprogus koronai, gali būti nebegydomi ligoninėse. Apie tai jau net viešai nepabijota užsiminti (ministre Veryga, čia rimtai duotumėt įsakymą nebegydyti vyresnių, nuo 60-65 metų, žmonių?).

Apie privilegijas, valstybės pagalbą ir pagalbą valstybei

- Koks turėtų būti valstybės vaidmuo per krizę? Kaip vertinate planą gelbėti verslą, darbo vietas, padėti darbuotojams?

- Valstybei tenka didžiulis, esminis, svarbiausias vaidmuo. Dabar, kai iš esmės vyksta karas, nemažos dalies ir verslininkų, ir darbuotojų, ir nedirbančiųjų akys nukrypo į valstybę: kaip, kokią pagalbą ji skirs?

Panašius planus padėti verslui ir gyventojams taiko visos ES valstybės. Problema ta, kad Lietuva vėlavo su realiais veiksmais. Tai dar kovo pabaigoje pažymėjo Europos Komisijos atstovai: Vakarų valstybėse toks pagalbos mechanizmas jau veikė, įmonių ir gyventojų sąskaitas pasiekdavo pinigai, o Rytų Europos valstybės, tarp jų ir Lietuva, vėlavo.

O ir ta pagalba turi būti reali. Pavyzdžiui, manau, kad savarankiškai dirbusiam žmogui 257 eurų pagalba per mėnesį karantino metu yra per maža. Ir Europos Parlamentas, ir Europos Komisija primygtinai prašo valstybių bent jau krizės metu netaupyti, užtikrinti žmonėms minimalias pajamas.

Taikos metu stiprinti valstybę, krizės metu iš jos reikalauti.

Negąsdinkim žmonių, padėkim jiems, bet ir nepieškim rožinio dangaus. Visiškas Lietuvos atsigavimas po šios sveikatos ir ekonominės krizės įmanomas tik tuomet, kai pavyks suvaldyti situaciją visoje Europoje, didžiosiose pasaulio valstybėse. Ir jei veiksime solidariai. Kai naštą dalinsimės visi po lygiai. Beje, ne tik per krizę.

- Tai daugiau ar mažiau reikia valstybės?

- Žinoma, daugiau. Reikia sąžiningų santykių ir mainų. Iki krizės ir jos metu. Taikos metu stiprinti valstybę, krizės metu iš jos reikalauti. O juk taikos metu tik ir girdime iš stambaus verslo: tegul valstybė mažina mokesčius, mažiau kišasi.

Nesu finansų ekspertė, bet manau, kad krizės metu būtų buvęs prasmingas valstybinis komercinis bankas. Juolab kad valstybė skirs milijardus verslui ir darbo vietoms gelbėti. Ir dėl dezinfekcinio skysčio, kurio vis trūko, manau, iš pradžių galėjo būti valstybinis užsakymas įmonėms.

Ir juk buvo ir dabar dar yra: nomenklatūriniai sprendimai, privilegijos, nesąžiningos lengvatos. Tai skaldė ir skaldo visuomenę į smulkias interesų grupes, savotiškai įteisina jas, sėja nepasitikėjimą vienas kitu. Taip valstybė graužiama iš vidaus: tyliai, nematomai, lyg prieš akis nieko blogo nevyktų.

Pagrindinė mūsų, socialdemokratų, mintis – šį iššūkį galime įveikti tik solidariai: nė viena Europos valstybė neturi pakankamai pajėgumų suvaldyti šią krizę.

Labai šaunu ir teisinga nuvykti į Briuselį ir ten garsiai skanduoti „Lygybės!“. Pritariu 100 procentų. Bet būtų buvę labai šaunu, nesavanaudiška ir teisinga lygiai taip skanduoti lygybės šūkius čia, Lietuvoje. Bet čia – ne, čia reikalaujama tik privilegijų, išskirtinių sąlygų sau.

O tada ateina krizė. Socialinės, sveikatos paslaugos, kai jų labiausiai reikia, mažinamos. Net ne visos paslaugos teikiamos vėžiu sergantiems žmonėms, kitiems ligoniams. Ką, žmonės nebeserga, jiems nebereikia pagalbos? Štai apie ką kalbu.

Apie 1,5 milijardo Lietuvai ir Europos socialdemokratų siūlymus

- Kokius sprendimus priėmė, priims Europos Sąjungos institucijos dėl krizės? Ar Europoje pakanka solidarumo?

- Taip, yra ginčių dėl finansinių mechanizmų, bet yra ir daug solidarumo pavyzdžių. Svarbiausia, Europos Sąjunga visai kitaip sprendžia krizės sukeltas problemas, nei jos buvo sprendžiamos prieš 11 metų.

Europos Parlamentas yra pritaręs investicijoms, kurios leistų ES valstybėms skirti 37 milijardus eurų iš sanglaudos fondų kovai su koronaviruso protrūkio padariniais. Apie 1,5 milijardo turėtų būti skirta ir Lietuvai. Patvirtinome, kad 800 milijonų eurų iš ES solidarumo fondo galėtų būti skirta valstybėms narėms šios krizės pasekmėms švelninti.

Ir tai tik pradžia. Teigiama, kad bendros mobilizuotos pagalbos valstybėms, verslui ir gyventojams suma turėtų siekti daugiau kaip vieną trilijoną eurų. Labai tikiuosi, kad ekonomikos palaikymui skiriami pinigai bus skirti ne bankų galiai palaikyti, bet darbo vietoms įmonėse ir įstaigose išsaugoti. Ir kuo greičiau.

Europos Parlamento socialdemokratų frakcija pateikė savo siūlymus. Pagrindinė mūsų, socialdemokratų, mintis – šį iššūkį galime įveikti tik solidariai: nė viena Europos valstybė neturi pakankamai pajėgumų suvaldyti šią krizę.

- Kokie yra konkretūs Europos Parlamento socialdemokratų siūlymai?

- Siūlymų daug, bet išskirčiau šiuos.

Socialdemokratai siūlo kurti bendrą ES medicinos įrangos ir priemonių atsargų rezervą, kurį ES finansuotų 100 proc.

Neatidėliotinai ES mastu investuoti į mokslinius tyrimus ir dalijimąsi duomenimis, siekiant veiksmingo gydymo ir galimos vakcinos nuo COVID-19, kuri turi būti prieinama visiems.

Užtikrinti nuolatinį pagrindinių prekių ir gyvybiškai svarbių medicinos ir apsaugos priemonių tiekimą ir platinimą bendrojoje rinkoje, šioms prekėms sienos turi būti atviros.

Krizė apnuogino mūsų valstybės problemas. Socialines, sveikatos apsaugos, švietimo. Ta korona labai aiškiai parodė, kad per mažai investuojama į šias sritis. Į žmones. Ir ne tik Lietuvoje.

Ši pasaulinė nelaimė atvėrė ir tai, kad apskritai per mažai buvo investuojama į visuomenės sveikatą. Siūlome ES lygiu padėti valstybėms ir skatinti jas daugiau investuoti į sveikatos priežiūrą, priemones ir techniką, į medikus ir jų atlyginimus.

Siūlome parengti išsamią Europos socialinio atgaivinimo strategiją ES ir nacionaliniu lygmenimis, glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais, apsaugant darbuotojų teises ir užtikrinant gerovę visiems.

Europos socialinis atsigavimas turėtų būti sutelktas į labiausiai pažeidžiamas gyventojų grupes.

Būtina parengti ir pradėti taikyti laikiną Europos minimalių pajamų sistemą, siekiant apsaugoti visų rūšių darbuotojus, savarankiškai dirbančius, mažas pajamas gaunančias šeimas. Įdiegti nedarbo perdraudimo išmokų sistemą ir laikiną Europos užimtumo garantiją, kad būtų galima spręsti didėjančio nedarbo problemą.

Pradėti įgyvendinti naują Europos pramonės politiką, kad ji taptų ne tik konkurencingesnė, bet ir atsparesnė pasauliniams sukrėtimams, kad daugiau gyvybiškai būtinų prekių, įskaitant vaistus, medicinos prietaisus ir medžiagas, būtų gaminama ES teritorijoje. Taip pat nedelsiant sukurti koronaviruso krizės obligacijų, garantuojamų Europos centrinio banko, pirkimo programą.

Socialdemokratai taip pat siūlo didinti 2021-2027 m. ES biudžetą. Akivaizdu, kad net ir 1,3 proc. Europos Parlamento pasiūlytų bendrojo nacionalinio produkto krizei įveikti nepakaks. Sprendžiant ES ilgamečio biudžeto klausimą, ir paaiškės, kokį solidarumą – tikrą ar menamą – renkasi ES valstybės.

Europa laiko solidarumo egzaminą. Šis laikotarpis bus lemtingas ES ateičiai – Europa padidins atskirtį tarp vargšų ir turtingų ar iš krizės išeisime visi kartu ir stipresni.

Apie nerimą ir dėkingumą

- Vis dėlto Jūsų balse daug nerimo...

- Ir dėkingumo – asmenims ir įmonėms: gydytojams ir slaugėms, parduotuvių kasininkėms ir policininkams, socialiniams darbuotojams ir savanoriams, sunkvežimių vairuotojams ir šiukšlių surinkėjams. Visiems, prisidedantiems ir darbu, ir lėšomis, kad krizės pasekmės būtų švelnesnės. Ačiū jums. Nelaimės akivaizdoje šiandien jūs esate tikrieji mūsų didvyriai ir didvyrės.

Reiškiu nuoširdžią užuojautą visiems, kurie per tą koroną prarado artimuosius. Susirgusiems linkiu kuo greičiau pasveikti.

Pensijas didino ne Saulius ir Paulius ar Ramūnas, o įstatymas. 2016-aisiais, priėmus pensijų indeksavimo įstatymą, senatvės pensijų didėjimą dabar lemia ne politikų gera valia, o bendras šalies ekonomikos augimas ir darbo užmokesčio fondo didėjimas.

O dėl nerimo... Baiminuosi, kad ir po krizės Lietuva vėl malsis skaudžiuose skandaluose. Vėl bus nušauta stumbrė, ką tik atsivedusi savo mažylį, vėl vamzdžiai į marias ir upes, vėl užkrėsta mėsa parduotuvėse, atlyginimas už sunkų 4 mėnesių darbą 700 eurų, o stambiajam verslui privilegijos.

Neramu, kad visa ta valstybės skola, krizės pasekmės vėl guls ant smulkaus ir vidutinio verslo, mažas ir vidutines pajamas gaunančių žmonių pečių. Po krizės vieni klampos pelkėtais keliukais ir mokės už viską, o kitiems lengvatomis nublizgintas parketas ir privilegijos?

Mūsų, socialdemokratų, užduotis padaryti, kad taip ir to nebebūtų.

Susiję straipsniai

Close