Valentin Gavrilov. Virtualus virusas

Valentin Gavrilov. Virtualus virusas

Jau kuris laikas Lietuva gyvena kovos su koronavirusu ir karantino sąlygomis. Nors stengiamės apsisaugoti nuo pavojingo užkrato, virusas ne tik stipriai pakeitė įprastą gyvenimą, bet ir ryžtingai veržiasi į mūsų galvas.

Virusas užvaldė faktiškai visą informacinę erdvę. Jis yra visur – televizijoje, internete, socialiniuose tinkluose. Šis virtualus viruso variantas įtakoja mūsų gyvenimą ne ką mažiau nei tikrasis. Virtualaus viruso įtaką didina ir fantastiškai staigiai įvykę mums įprasto gyvenimo pokyčiai.

Kai matai, kad įprasti dalykai keičiasi taip greitai, imi nerimauti, ir tas nerimas gali peraugti į baimę. O baimė blogas patarėjas.

Nereikėjo nei savaitės, kad praktiškai nebeliktų jau tapusio įprastu laisvo judėjimo Europos Sąjungos viduje. Staiga visiškai realiai atsirado vidinės ES valstybių sienos, nors tai jau buvo tapę tolimais prisiminimais mūsų atmintyje.

Kai matai, kad įprasti dalykai keičiasi taip greitai, imi nerimauti, ir tas nerimas gali peraugti į baimę. O baimė blogas patarėjas. Baimei išsklaidyti nepakanka valdžios atstovų raminančių pareiškimų. Maža to, dažnai atsakingų asmenų žodžiai „viskas kontroliuojama“ suprantami, būtent, kaip bandymas nuslėpti tikrąjį problemos mastą.

Mes net nespėjome pastebėti, kaip iš žinių programų dingo visos kitos naujienos, nesusijusios su virusu. Išimtis – pranešimai apie orus. Ir tokioje informacinėje terpėje susiformavo itin palankios sąlygos plisti virtualiam virusui.

Matyt, tik virtualaus viruso įtaka galima paaiškinti, kodėl nemažai daliai Lietuvos gyventojų mūsų emigrantai iš labiausiai Lietuvoje pageidaujamų ir kviečiamų sugrįžti asmenų staiga tapo net labai nepageidaujamais, nereikalingais Lietuvai, visaip išvadinamais žmonėmis.

Lietuvos žmonės sudėtingais laikotarpiais sugebėdavo susivienyti. Būtent dėl tarpusavio palaikymo ir vienybės jausmo galėjome įveikti nemenkus iššūkius praeityje. Tačiau virusas bando silpninti mūsų vienybę.

Ar tik ne dėl viruso vėl kai kam atsiranda noras dalinti Lietuvą į dvi dalis: elitą ir runkelius?  Iš kur tas atskirų asmenų noras rūšiuoti žmones (o kartais net ir „ne žmones“) į geresnius ir netikusius? Jei norime įveikti dabartinį iššūkį ir būti nugalėtojais, turime neprarasti žmogiškųjų savybių – užjausti ir padėti šalia esantiems.

Bet virtualus virusas pasireiškia įvairiais simptomais. Kai kam – beprotiškos „drąsos“ ir perdėto susireikšminimo požymiais. Dėl tokio susirgusiųjų elgesio (įskaitant ir pretenzijas dėl netinkamų lėktuvų skrydžių į Lietuvą sąlygų ar laiko, melavimo apie buvusius kontaktus ir primygtinio reikalavimo gerbti teisę išbūti atostogose visą planuotą laiką ar nupirkti bei atvežti lauktuvių) virtualaus viruso plitimas greitėja, net ir be jokių tiesioginių kontaktų su pradiniais nešiotojais.

Siekiant suvaldyti virtualaus viruso plitimą, būtina nepamiršti trijų pamatinių dalykų:

  1. Nepamiršti pagarbos kitiems žmonėms. Net atrodytų aiškiose situacijose mes nebūtinai žinome visas aplinkybes ir priežastis, lėmusius vienokį ar kitokį žmonių elgesį. Todėl pagarba yra būtina sąlyga, norint įtikinti ir kitus elgtis tinkamai. Įžeidinėjimais ir žeminimu sukursime tik psichologinę atskirtį ir priešišką atmosferą.
  2. Elgtis atsakingai. Visada turime prisiminti, kad mūsų elgesys gali turėti įtakos ne tik kitų žmonių elgesiui, bet ir jų sveikatai, o kartais net gyvybei. Jei gerbiame vieni kitus, tai turime daryti viską, kad apsaugotume ne tik save, bet ir visus šalia esančius žmones. Be to, tai reiškia, kad prieš priimdami sprendimus, turime juos gerai apgalvoti ir tinkamai pasiruošti įgyvendinimui. Blaškymasis ir sprendimų kaitaliojimas tik sustiprina virtualaus viruso poveikį.
  3. Neprarasti kantrybės. Tik kantriai laikantis protingų taisyklių, kantriai bendraujant su ne viską suprantančiais ar ne viską žinančiais žmonėmis, kantriai dirbant savo darbą, galėsime pasiekti norimą rezultatą – pergalę ne tik prieš tikrą, bet ir virtualų virusą.

Tikėtina, kad gegužės mėnesį viruso jėgos pradės silpnėti ir pradėsime vaduotis iš jo gniaužtų. Tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar išeisime morališkai stipresni ir padarę tinkamas išvadas, ar atvirkščiai – susiskaldę ir silpnesni.

Pasinaudokime sulėtėjusiu gyvenimo tempu ir susimąstykime: ar, pasibaigus epidemijai, nebus gėda prisiminti savo elgesio?

Būkime sveiki ir saugokime šalia esančius žmones.

 

Autorių galite sekti  

Close