Nepaisant mūsų kruvinos istorijos, visuomenės akyse gerai įvaldytas fortepijonas iki šiol yra vertesnis pasirengimas vadovauti mūsų valstybei nei gerai įvaldytas ginklas.

Karalienė Elžbieta II tarnavo Jungtinės Karalystės kariuomenėje per Antrąjį pasaulinį karą; jos anūkai princai Viljamas ir Haris taip pat tarnavo savo šalies ginkluotosiose pajėgose. Mūsuose tokios tradicijos nėra. Ne karo tarnyba, o postas Briuselyje yra Lietuvos elito sūnų ir anūkų laiptelis į valdančiųjų luomą.

Ne karo tarnyba, o postas Briuselyje yra Lietuvos elito sūnų ir anūkų laiptelis į valdančiųjų luomą.

Krašto apsaugą kaip mūsų visų pilietinę pareigą šalies inteligentija buvo užmiršusi ir per praeitą tarpukarį. 1939 m. knygoje „Karinis valstybės rengimas“ tuometinis generalinio štabo majoras V. Bulvičius mūsų abejingumą gynybai kildino iš Rusijos imperijos laikų: „Neturėdami savų karininkų, savaime aišku, negalėjome išauklėti ir visuomenės, geriau išmanančios karinius reikalus. Mūsų inteligentai tegalėdavo dirbti tik kultūrinį bei ekonominį darbą. Tad visas mūsų inteligentijos protavimas ir nukrypo daugiausia į šias dvi sritis.“ Fortepijonai ir pinigai įgavo didesnį prestižą nei karyba.

Lietuvoje visada tarpukaris

Tereikia žvilgtelėti į mūsų istoriją, kad pripažintume, jog dėl mūsų geografinės padėties Lietuvos gynybinė padėtis visada buvo, yra ir bus sudėtinga. Atgavę Nepriklausomybę po sovietinių trėmimų ir žudymų galėjome sau prisiekti, kad niekada neleisime jiems pasikartoti. Galėjome savęs paklausti: ko reikia, kad Lietuva galėtų apsiginti? Ir galėjome sąžiningai to tikslo siekti.

Didžiuojuosi ir, gink Dieve, nemenkinu mūsų pasiekimų per tris Nepriklausomybės dešimtmečius. Okupacinės pajėgos išvestos. Atkūrėme ir stipriname Lietuvos kariuomenę. Įstojome į NATO. Tačiau ar pastaruoju tarpukariu nesielgiame taip, lyg krašto apsauga būtų kažkieno kito darbas? NATO, šauktinių iš provincijos, tam pasišventusių karių profesionalų ir savanorių — bet tikrai ne mūsų visų.

Pasirinktas bejėgiškumas

Ar per šią Nepriklausomybę Lietuvos visuomenė yra rimtai klaususi, ko reikia, kad Lietuva galėtų apsiginti? Elgiamės taip, lyg būtume nusikratę psichologinės atsakomybės už savo valstybės išlikimą ir ją permetę ant NATO pečių. Pastaruoju tarpukariu esame de facto pasirinkę bejėgiškumą: pasirinkę nesugebėti savarankiškai apsiginti ir priklausyti nuo NATO pagalbos. Neutralūs šveicarai į savo šalies gynybą žiūri rimčiau už mus.

Reikia nuveikti dar labai daug, kad NATO sugebėtų apginti Baltijos šalis.

Taip, narystė NATO yra didžiausias mūsų užsienio politikos pasiekimas. Ši organizacija yra svarbiausias mūsų regiono saugumo garantas. Tačiau būkime realistai: reikia nuveikti dar labai daug, kad NATO sugebėtų apginti Baltijos šalis. Štai išvada, prie kurios praeitą rudenį priėjo JAV tyrimų centras RAND (tokių yra ne viena): „Dabartinė NATO atgrasymo laikysena Baltijos šalyse yra kariniu požiūriu silpna ir bendrai kvestionuotina. Rusijos invazija beveik neabejotinai užimtų kai kurias arba visas šių šalių sostines kelių dienų bėgyje, palikdama NATO prieš įvykusį faktą.“

Kaip prieš 75 metus, bėdai ištikus vėl lauktume amerikonų. Mano senelis, Lietuvos partizanų Tauro apygardos vado pavaduotojas V. Navickas-Auksutis, amerikonų nesulaukė: 1946 m. jis žuvo kovoje su NKVD. Šį kartą amerikonų lauktume po Rusijos branduoliniu skėčiu. Bet apie tai mes nenorime mąstyti.

Kiek reikia, kad Lietuva sugebėtų apsiginti?

Mėgstame kalbėti apie NATO sutarties penktąjį straipsnį, kuriuo mūsų sąjungininkai įsipareigoja mums padėti. Tačiau tos pačios sutarties trečiasis straipsnis mus įpareigoja užtikrinti mūsų pačių gebėjimus atremti ginkluotą puolimą. Krašto apsaugos ministro R. Karoblio žodžiais, NATO mus gins, kai mes patys sugebėsime apsiginti.

Kai Rytų Europos studijų centro renginyje ministro Karoblio paklausiau, kiek reikėtų, kad Lietuva sugebėtų apsiginti, publikos reakcija į jo atsakymą — 9 proc. BVP — šokiravo: susirinkusi Vilniaus aukštuomenė ėmė kvatoti. Turime politinį elitą, kurio mąstymas apie gynybos politiką apsiriboja pasitenkinimu savimi, kad jie remia finansavimo didinimą nuo 2 iki 2,5 proc. BVP. Ne šiais, o 2030 m., kad šiandien apie papildomus milijonus krašto apsaugai nereikėtų sukti galvos.

Kad Lietuvos gynybai reikia kelis kartus daugiau nei 2 ar 2,5 proc. BVP esu girdėjęs ne tik iš krašto apsaugos ministro, bet ir iš atsargos brigados generolo (6 proc.) bei aktyvios tarnybos pulkininko leitenanto (5-7 proc.). Pastarojo studijų vadovas ragino tai įrašyti į diplominį darbą, bet, žinant mūsų visuomenės nusistatymą, nugalėjo savicenzūra. Apie tikrus krašto apsaugos poreikius mes nenorime žinoti.

Lyginant faktinį krašto apsaugos finansavimą su dabartiniu 2 proc. BVP įsipareigojimu, per pastarąjį dešimtmetį yra atsivėrusi 4,5 mlrd. eurų duobė — prisiminkime, kad konservatorių-liberalų valdymo laikotarpiu gynybos finansavimas buvo smukęs iki 0,8 proc. BVP. Lipdami iš šios duobės dar bent ketverius metus nebūsime parengę net minimalių pajėgų, kurių iš mūsų tikisi NATO. O jaunimui, pradedančiam karjerą Lietuvos karinėse jūrų pajėgose, krašto apsaugos ministras yra priverstas paaiškinti, kad iki jiems išeinant į atsargą planų papildyti Lietuvos karinį laivyną nėra. Ką jau bekalbėti apie didesnius atlyginimus patyrusiems kariams ar geresnes tarnybos sąlygas.

„Rusai puola“

Atsakymas į kvailą pašiepimą „rusai puola“ turėtų būti: taip, puola jau beveik 400 metų. Lentelė ant Gedimino kalno Vilniuje primena, kad pirmą kartą Lietuvos sostinę Rusijos kariuomenė užėmė 1655 m. Mano senelį partizaną ji nužudė 1946 m.; kitą senelį ištrėmė į Vorkutos lagerius už atsisakymą joje tarnauti. 1991 m. sausį netoli mano namų Karoliniškėse jie šaudė ir traiškė jau mano kartos žmones prie televizijos bokšto.

Privalome sugebėti apsiginti. Mes nesame bejėgiai. Jei Lietuvos valstybė nebūtų ant bado dietos — su trečdaliu per mažu biudžetu, lyginant su ES vidurkiu, — mes galėtume skirti deramą dėmesį krašto apsaugai bei mūsų kariams. Kaip visuomenė galėtume pradėti rimtai klausti, ko reikia, kad Lietuva galėtų apsiginti.

Nesuprantu, kodėl mums atrodo, kad amerikiečiai, vokiečiai ir kiti NATO sąjungininkai šį sunkų ir pavojingą darbą turėtų atlikti už mus, mums šiltai sėdint namuose. Į Žalgirio areną susirenka daugiau žiūrovų nei yra priesaiką Tėvynei davusių šaulių.

Kario profesija yra sunki ir pavojinga. Gerbkime jai gyvenimus pašventusius žmones ir nepiktnaudžiaukime jų pasišventimu — užtikrinkime jiems tinkamą atlygį ir gyvenimo sąlygas. Ir nemanykime, kad sunkų kario darbą už mus padarys kiti. Mūsų valstybės išlikimas yra mūsų visų reikalas, o ne tik NATO sąjungininkų ar šauktinių iš provincijos. Nesuprantu, kodėl mums atrodo, kad amerikiečiai, vokiečiai ir kiti NATO sąjungininkai šį sunkų ir pavojingą darbą turėtų atlikti už mus, mums šiltai sėdint namuose.

Prisidėti galime mes visi. Pavyzdžiui, Lietuvos šaulių sąjunga narystei netaiko nei lyties, nei amžiaus, nei sveikatos ribojimų. Jei praeitu tarpukariu joje buvo 60 tūkst. narių, tai šiandien — vos penktadalis to skaičiaus. Į Žalgirio areną susirenka daugiau žiūrovų nei yra priesaiką Tėvynei davusių šaulių.

Pakartosiu V. Bulvičiaus įspėjimą iš 1939 m.: „Valstybės vežimą tempia ne du arkliai (ekonomika ir kultūra), bet trys: ekonomika, kultūra ir ginkluotosios pajėgos. Tai amžinas dėsnis. Blõga yra tái valstybei, kuri šio dėsnio tinkamai neįvertina.“