Reaguodami į didelį rezonansą visuomenėje sukėlusius sostinės valdžios sprendimus dėl istorinių artefaktų, socialdemokratai buria kultūros bendruomenę platesnei diskusijai apie kultūros paveldo išsaugojimą ir kultūrinę atmintį. Seime kitą mėnesį planuojama surengti konferenciją šia tema.
Spaudos konferencijoje Seime kalbėjęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vytenis Povilas Andriukaitis akcentavo būtinybę užtikrinti profesionalių paveldo tyrinėjimų laisvę, kad jokios politinės jėgos ar grupės negalėtų primesti savo „galutinių ir neskundžiamų išvadų“ apie istorinius laikotarpius, veikėjus ir paveldą.
„Norime inicijuoti plačias diskusijas apie tai, kodėl Lietuvos kultūrinė istorinė atmintis ir paveldas turėtų būti nuolatinių apmąstymų ir gilinimosi objektas, o ne politinių taškų kaupimo įrankis. Kaip tik minėsime 1992-aisiais referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30-metį: joje įtvirtinta aiški nuostata, kad kultūra, mokslas, tyrinėjimai ir dėstymas turi būti laisvi. O Konstitucijos preambulėje skelbiama, kad siekiame būti atvira, teisinga, darni visuomenė, teisinė valstybė, demokratinė respublika“, – pažymi V. P. Andriukaitis.
„Atvirumas ypač svarbus istorinių tyrinėjimų kontekste. Šiandien matome pastangas iš istorijos padaryti tam tikrą naratyvą, kuris yra daugiau būdingas propagandai – tada visuomenėje kyla didelių problemų. Ypatingai jautri tema – istorinio paveldo, istorinių laikotarpių ir įvykių interpretacija. Nukeldami paminklus ar kitaip trindami istorijos pėdsakus politikai nesustabdys diskusijos. Juolab beviltiška istorinės atminties klausimus spręsti baudžiamojo kodekso priemonėmis“, – įsitikinęs signataras.
V. P. Andriukaitis citavo savivaldybės raštą „Dėl galutinės istorinės ekspertinės išvados pateikimo“, kurį pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos istorinės atminties komisijos pirmininkas Gediminas Jaunius.
„Taigi Vilniaus mieste yra istorinės atminties komisija, kuri skelbia „galutines ekspertines išvadas“. Galutinė – vadinasi neskundžiama. Ar tai nėra totalitarinio palikimo apraiška?“ – klausė signataras.
Jis pabrėžė, kad tokios „galutinės“ išvados nulemia ir veiksmus, kuriais nepaisoma nei kultūrininkų, nei plačiosios visuomenės nuomonės.
„Ar švęsdami Konstitucijos trisdešimtmetį, gyvendami demokratinėje visuomenėje, galime sutikti su tuo, kad egzistuoja tokios komisijos, kurios priima „galutines išvadas“, galutinius sprendimus, kuriais keičiama kultūrinė miestų aplinka, trinama istorija? Man neišvengiamai atmintyje iškyla įstaiga, kurioje mane tardė ir galutiniu bei neskundžiamu nuosprendžiu paskelbė liaudies priešu“, – kalbėjo V. P. Andriukaitis.
Jis pažymėjo, kad vis pasigirsta reikalavimų kurti „valstybinį naratyvą“. „Kas ketveri metai – rinkimai, taigi galime patekti į propagandos pinkles, jei kiekviena valdžia formuos savo naratyvą. Kultūros paveldo tyrinėtojams šiandien labai nejauku dėl to, kad istorinę atmintį norima įgrūsti į rėmą „juoda/balta“, – įspėjo signataras.
„Turime sutarti, kad Lietuvos kultūros paveldas nebūtų politizuojamas. Vadovėlius turi rašyti ekspertai, o ne politikai. Negalima pasiduoti atskirų grupių spaudimui. Istorikai neturi aptarnauti politikų“, – įsitikinęs V. P. Andriukaitis.
Vienas iš Seime rengiamos konferencijos iniciatorių socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas pabrėžė, kad kultūra pati savaime „nėra nei dešinioji nei kairioji“. Jis citavo socialdemokratų programos nuostatą: ugdyti „brandų santykį“ su praeities monumentais ir pėdsakais.
„Kultūros paveldą reikia ne naikinti, o analizuoti ir tyrinėti siekiant suprasti, kaip mes atkeliavome į prieštaringą, daugialypę ir nevienareikšmišką dabartį. Istorinės patirties aiškinimasis ir yra tai, kas sieja „pilietinę tautą“ kaip bendruomenę“, – pažymėjo K. Vilkauskas.
