Vasaros „Santaroje“ publikuotas interviu su prezidentu Gitanu Nausėda „Kultūra yra svarbiau...“, tapo pretekstu Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje surengti pokalbį – konferenciją „Kultūra amžių kaitoje. Prezidentai ir jų prioritetai“. Dėl užimtumo Briuselyje, į Marijampolę negalėjęs atvykti eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis atsiuntė savo apmąstymų video įrašą, kuris gausiai susirinkusią Sūduvijos inteligentiją privertė ne tik atsigręžti į pirmųjų „Varpo“ dūžių žadinamą Lietuvą, bet ir gebėti įsiklausyti į dažnai aimanuojančio varpo kvietimą... šiandien, čia, ir dabar.

Esu įsitikinęs, kad yra daug argumentų, verčiančių diskutuoti apie politinės kultūros fenomeną įvairiais aspektais. Juk 2020 metais minėsime ir jau mūsų laikų Lietuvos parlamentinės demokratijos 30-metį, susišaukiantį su „Varpo“ 130-osiomis metinėmis.

Pravartu pastebėti, kad demokratijos problemos visada buvo ir liks aktualios. Ir prieš 130 metų, ir dabar išlieka daug įvairių tendencijų – nuo autoritarizmo iki pseudodemokratijų, nuo didelės pagarbos dvasinei kultūrai iki jos neigimo ar antikultūros propagavimo. Ir išlieka iššūkiai bei grėsmės liberaliai demokratijai. Tai ryšku ir pačioje ES. Tad noriu taip pat padėkoti konferencijos rengėjams ir dėl pasirinktos temos: „Kultūra amžių kaitoje. Prezidentai ir jų prioritetai“. Tema neabejotinai intriguojanti. Intriguoja abi temos dalys, jei taip galėčiau pasakyti.

Pradėkime nuo kultūros amžių kaitoje. Juk mūsų tauta per pastaruosius 150 metų išgyveno tikrą epochų arba „amžių“, perkeltine prasme, kaitą – carinės Rusijos epocha, I-asis Pasaulinis Karas ir kaizerinės Vokietijos palikti pėdsakai, po to – du dešimtmečiai atgautosios Lietuvos nepriklausomybės. Juos nutraukė viena po kitos ėjusios stalinistinė ir nacistinė okupacijos, atnešusios tikrą pragarą į mūsų šalį. Vėliau stalinizmą keitė Chruščiovo epocha, o po jos – brežnevizmo metai. Ir pagaliau – M. Gorbačiovo perestroika. O ką bekalbėti apie pokyčius tuometinėje Europoje ir visame pasaulyje.

Bet tai dar ne viskas. Netikėtai išaušo 1990-ųjų metų kovo 11-oji ir dar kartą atstatyta Lietuvos nepriklausomybė. O po to jau mūsų pačių naujasis trisdešimtmetis su naujais iššūkiais ir kryžkelėmis. Šitiek lūžių, šitiek kaitos per šimtmetį ir vertybių bei ideologijų kaitos „amžius“. O kur dar globalizacija, internetas, kultūrinių nuostatų persvarstymai, mėginimas perkainoti vertybes, o gal net ir perrašyti kultūros svarbą ir prasmes. Tad ar toje amžių kaitoje ir pati kultūros sąvoka nepakito? Ar liko kažkas tvaraus tame žodyje „kultūra“.

Kai rašau šias eilutes, bandau pats save patikrinti. Štai lyg ir bandau save sutapatinti su 1960-1990-ųjų metų Lietuvos kultūros įvykiais. Ir matau juose kultūros tvarumą. Ir jaučiu, kad turiu kuo didžiuotis. Nors aplinkui ją bangavo marksizmo leninizmo ideologiniai štampai, cenzūra, sovietizacijos prievarta ir globaliniai konfliktai. Bet jaunesniosios kartos kritikė Nerija Putinaitė ima ir nurašo mane į totaliai, ir vėl, kaip ir sovietiniais laikais, ideologizuotai apibrėžiamą sovietmečio epochą, jai paženklintą tik su neigiamu ženklu. Ir nori atimti iš manęs nemažą laikotarpį Lietuvos tarybmečio kultūros tvermės.

Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius – abu iš demokratinės kultūros atstovų stovyklos. O štai Antanas Smetona – jau ne!

Bet aš tuomet bandau save sutapatinti ir su 1990–2019 metų Lietuvos kultūros jau laisvos nuo sovietmečių ideologijų įvykiais. O jie jau lyg ir turėtų būti su visai kitokiu kokybės ženklu. Bet vėl turiu paprastai pasakyti – yra kuo didžiuotis, ypač kai matau tęstinumą 1960–1990-ųjų metų prasmingų kultūros darbų! Bet yra ir „Fluxus“, ir „Vamzdis“, ir ŠMC! Yra tai, kas visiškai neturi ryšio su giluminiais Lietuvos kultūros klodais. Tik vis tiek kažkas tokio giliai tikro, užgimusio ir išbandyto amžių kaitoje, tuose giluminiuose Lietuvos kloduose yra.

Štai iškilo Vilniuje paminklas J. Basanavičiui ir jis man susišaukia su paminklu Maironiui, pastatytu 1977 m. Kaune. Tuos metus Nerija Putinaitė ženklina „sovietmečiu“, o aš juos ženklinu „tarybmečiu“ ir „sovietmečiu“, atskirdamas jų prasmes ir kontekstus. Taip, tada man irgi teko gyventi, mokintis, dirbti. Ir tada aš mačiau Lietuvos raidą savo akimis. Ir galiu paliudyti, jog tikrai tada buvo ir „sovietmetis“.

Bet buvo ir „tarybmetis“ – tai toji Lietuvos amžiaus raida, kai gimė „Mažvydas“, „Mindaugas“, „Katedra“ ir daugybė kitų dalykų. Gimė ryškūs pasiekimai Lietuvos moksle, mene, inžinerijoje, sporte, žemės ūkyje, medicinoje. Daugybė sričių pasiekė visai neprastas savo laikmečio, netgi ir pasaulines aukštumas. Tie darbai praaugo „sovietmečio ideologų“ Prokrusto lovos ribas, toli nusidriekė į Lietuvos kultūros erdves ir liko, kaip pagrindas tam, ant ko šiandien jau auga M. Ivaškevičiaus ir kitų kultūros darbuotojų kūryba.

Auga ir pasiekimai moksle (prisiminkime lazerines technologijas, biotechnologijas, mediciną), auga pasiekimai sporte ir kitur. Ir ne „Litva sovietskaja“, ne marksizmo-leninizmo nulemtas socialistinis realizmas tam paklojo pagrindus. Tai gimė iš tarybmečio Lietuvos pasiekimų.

Mano paminėti aspektai tik dar labiau paryškina konferencijos temos pirmosios dalies intrigą. Taip – „Amžių kaita ir kultūros kaita“, bet taip pat ir „Kultūros stabilumas amžių kaitoje“. Štai tame stabilumo paieškų aspekte ir iškyla „Varpo“ nemirtingumas. Bet apie tai truputį vėliau. Mat turiu sugrįžti ir prie antrosios konferencijos pavadinimo dalies „Prezidentai ir jų prioritetai“.

Visų pirma, tenka prisiminti tris pirmojo Nepriklausomybės laikotarpio prezidentus: laikinąjį prezidentą Antaną Smetoną, prezidentus Aleksandrą Stulginskį ir Kazį Grinių, ir vėlgi jau tautos nerinktąjį vadą Antaną Smetoną. Ir jie visi iš „Varpo“, „Aušros“ ir „Tėvynės Sargo“ epochos. Iš to Pirmojo Atgimimo, subrandinusio ir „Pavasario balsus“, ir Čiurlionio „Jūrą“. Ir subrandinusio trumpą demokratinį Lietuvos raidos laikotarpį.

„Varpo“ 130-ųjų metinių proga tikrai vertėtų paminėti esminius demokratinės ir nedemokratinės kultūros prioritetus iš tos epochos. Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius – abu iš demokratinės kultūros atstovų stovyklos. O štai Antanas Smetona – jau ne! „Tautinė mintis – kelias ateitin“, „Tautos vadas budi tautos sargyboje“, „Vienas vairininkas – vienas Tautos vadas“ – tai autoritarines tendencijas atspindintys šūkiai ir juos lydėjęs A. Smetonos valdymo stilius. Ir tai aš vadinu „smetonmečiu“, labai panašiu į „sovietmetį“.

Bet smetonmetis su autoritarizmo ženklu neapėmė viso Lietuvos gyvenimo. Šalia jo vėlgi plėtojosi naujos literatūros srovės, menai, mokslas. Tie pasiekimai po Antrojo Pasaulinio karo persikėlė į Lietuvos „tarybmečio“ laikotarpį, padėję atsispirti mums nuo „sovietmečio“ daromos įtakos. Tik demokratinė tradicija viešajame gyvenime buvo užgniaužta.

Dramatiškųjų 1939–1945 metų nacistinės ir stalininės okupacijos ir vėlesnių 1945–1954 m. įvykių kontekste šiandien prisimename ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio lyderį Joną Žemaitį-Vytautą, 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje įvardintą kaip laikinai vykdantį Respublikos Prezidento pareigas. Jų priimta deklaracija aiškiai įvardijo demokratinio pliuralizmo reikšmę, įtvirtintą 1922 m. Lietuvos Konstitucijoje. Jie nepriėmė smetonmečio autoritarizmo. Tai neginčijamas faktas.

Bet antrojo Atgimimo prezidentai: Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas, Dalia Grybauskaitė ir Gitanas Nausėda, jau iš mūsų trijų paskutiniųjų dešimtmečių, jau iš kitokių visuomeninių kontekstų išaugę politikos veikėjai.

Neabejotinai su „Varpo“ demokratinės kultūros tradicija tenka sieti tik du prezidentus – Kazį Grinių ir Valdą Adamkų.

Neabejotinai su „Varpo“ demokratinės kultūros tradicija tenka sieti tik du prezidentus – Kazį Grinių ir Valdą Adamkų. Aleksandras Stulginskis save siejo su krikščioniškąja demokratija, su „Tėvynės Sargu“ ir „Apžvalga“. Tuo tarpu Algirdas Brazauskas, Rolandas Paksas ir Dalia Grybauskaitė – jau iš abiejų, ir tarybmečio, ir sovietmečio kultūrinių tradicijų išaugę prezidentai.

Galbūt naujasis Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda gali save labiau asocijuoti su antrosios mūsų Nepriklausomybės paskutiniais dešimtmečiais. Laikas parodys ir jo sąlyčio su varpininkų-liaudininkų-socialdemokratų, sėmusių idėjas iš „Varpo“ epochos, tradicija taškus.

O dabar vėl apjunkime abi konferencijos temos dalis į vieną: „Kultūra amžių kaitoje. Prezidentai ir jų prioritetai“. Ir neabejotinai galime pasakyti, jog kultūra – daugialypis fenomenas. Ir kultūra yra tvarus fenomenas. Jame slypi daugybė mūsų veiklos sričių ir krypčių: mokslo, meno, religijos, agronomijos, inžinerijos, medicinos, istorijos, politikos, sociologijos ir t.t. Ir neabejotinai, nors ir amžiai kinta, išlieka mokyklos, doktrinos, principai, tiesos, įsitikinimai, idėjos.

Politinėje Lietuvos kultūroje labai ryškios kelios pirmojo Atgimimo linijos – varpininkai, liaudininkai-socialistai, socialdemokratai – tai vis „Varpo“, „Aušros“, „Ūkininko patarėjo“ ir t.t. Krikščionys-demokratai, tautinės srovės atstovai, – tai „Tėvynės Sargo“, „Apžvalgos“ ir kt. linijos.

Bet išliko, kaip minėjau, ir nedemokratinių tendencijų, fašizmo, vadizmo, bolševizmo srovės. Ir šiandien dalyje mūsų visuomenės jos yra gajos. Ilgame sovietmečio, ir jo eigoje išaugusio ir jam oponavusio „tarybmečio“ laikotarpyje oficiali Lietuvos politinė sovietinė kultūra turėjo sutilpti į marksizmo-leninizmo politinę liniją ir garbinti vienpartinę komunistinę santvarką.

Tačiau Lietuvos kultūra jas praaugo, sugebėdama pasisemti jėgos iš ankstesniųjų epochų ir įpindama Pirmojo Atgimimo idėjas. „Varpo“ nemirtingumas rado vietą ir „tarybmečiu“. Ir tuo galima įsitikinti, vartant toje epochoje išleistas knygas, įpynusias varpininkų mintis į savo puslapius.

Čia noriu įnešti savąją išgyventą patirtį, patirtį disidentinėje veikloje 1969–1990 metais. Mat su Vinco Kudirkos, Kazio Griniaus, Jono Bagdono, Jono Vileišio, Petro Avižonio ir kitų vardais siejau savo jaunystės mintis ir idealus. Savo veikloje sutikau ir likusius varpininkus – Viktorą Kutorgą, Tomą Glocką, Gediminą Ilgūną, Dobilą Kirvelį ir kitus žmones.

Svarbu paminėti, kad sovietmečio ideologai toleravo Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Jono Adomaičio-Šerno, Jono Gaidžio-Gaidamavičiaus ir kitų varpininkų vardus. Na, o jeigu skaitysite talentingą Eduardo Mieželaičio knygą „Čia Lietuva“, tai rasite jo prasmingus žodžius „Varpui“: „Kelkite, kelkite, kelkite!“. Džiovininko ranka suteikė „Varpui“ neįtikėtiną skambesį: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, tas laisvės nevertas, kas negina jos“.

Štai iš tokių eilučių ir išauga Lietuvos kultūros tvermė amžių kaitoje. O su laisvės, demokratijos, socialinio teisingumo, lygybės idėjomis suauga ir politinės kultūros prioritetai. Taip 1974 m. gimė pogrindinis Antano Strazdelio universitetas; taip gimė ir Gedimino Ilgūno žygeivių sąjūdis, turėjęs bendraminčių plačiai to meto Lietuvoje. Juk tame sąjūdyje puoselėtas šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę!” skriejo iš lūpų į lūpas įvairiomis kryptimis.

Jeigu pirmasis varpininkų suvažiavimas įvyko Marijampolėje 1888 metais, tai jų pasėta sėkla Suvalkijoje kerojosi plačiai. Ir neatsitiktinai Gediminas Ilgūnas, gimęs Kantališkių kaime, Sasnavo apylinkėse, ilgam atsidės varpininkų ir prezidento Kazio Griniaus studijoms – mat daugybė žmonių dar turėjo gyvus prisiminimus apie liaudininką–socialistą, varpininką, daktarą ir Respublikos Prezidentą Kazį Grinių.

Taigi „Varpas“ tarp disidentų tarybmetyje buvo gyvas. Ir jau 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje buvo galima įžvelgti „Varpo“ ir jo pasėtos liaudininkiškos socialdemokratinės varpininkiškos tradicijos liniją – Gediminas Ilgūnas, Aloyzas Sakalas, Kazimieras Antanavičius, Česlovas Kudaba – mes visi, susibūrę į Sąjūdžio Centro frakciją, sėmėmės jėgų iš valstiečių-liaudininkų, socialdemokratų ir liberaliųjų demokratų srovės, kuri kaip tik reiškėsi „Varpo“ puslapiuose, o vėliau plėtojosi ir kituose leidiniuose.

Ir po Lietuvą 1990–1992 m. sklido mūsų idėjos. Viktoras Kutorga dėjo pastangas atgaivinti „Lietuvos Žinias“, parašęs įžanginį straipsnį: „100 Varpo dūžių“! Jonas Ambraziejus gaivino varpininkų atminimą Marijampolėje. Kovo 11-osios Akto signataras Gediminas Ilgūnas imsis garbingos iniciatyvos pervežti prezidento Kazio Griniaus palaikus iš JAV į Lietuvą ir pastatyti jam paminklą Mondžgirėje 1994 metais. O 2000 metais išeis Gedimino Ilgūno monografija „Kazys Grinius“.

O juk tai – neginčijamas „Varpo“ tradicijos gyvybingumo įrodymas – jeigu nebūtų gyvavusi varpininkystė pačiais įvairiausiais pavidalais per tą visą ilgą „amžių“ kaitą, argi būtų ji atgijusi 1990-aisiais ir vėlesniais metais!

„Varpas“ ir jo įtakoje išaugusi Lietuvos politinė kultūra kristalizavosi apie parlamentinę demokratinę konstituciją, apie demokratinių vertybių branduolį.

„Varpas“ ir jo įtakoje išaugusi Lietuvos politinė kultūra kristalizavosi apie parlamentinę demokratinę konstituciją, apie demokratinių vertybių branduolį. Jo įtakoje būrėsi pasaulietinė inteligentija – gydytojai, inžinieriai, pedagogai, kalbininkai, istorikai, žurnalistai ir kiti. Iš šios srovės išaugo kairiosios demokratinės politinės srovės Lietuvoje Pirmojo Atgimimo metais. Varpininkų srovė buvo ryški ir disidentiniame sąjūdyje, ir antrojo Atgimimo epochoje. Tai persikėlė ir į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (LRAT) – iš esmės į Sąjūdžio Centro frakciją, jai priklausę LRAT deputatai sėmėsi patirties ir iš kairiųjų frakcijų veiklos 1920–1926 m. Lietuvos Respublikos Seimuose.

Pagaliau ir vėlesnė, net iki šių dienų pasaulietinė, atviros, darnios visuomenės ir teisinės valstybės koncepcija, įkūnyta 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, savo ištakomis gali laikyti „Varpo“ tradicijas.

Kaip jau minėjau, iš dabartinių prezidentų artimiausias varpininkystės srovei yra Valdas Adamkus. Juk jis JAV savo jaunystės metais tiesiogiai bendravo su prezidentu dr. Kaziu Griniumi. Buvo labai artimai susidraugavęs su jo sūnumi Liūtu Griniumi.

Nors kairiųjų idėjų prezidento Valdo Adamkaus veikloje buvo daug mažiau nei dr. Kazio Griniaus, bet liberalios demokratinės politinės kultūros, būdingos varpininkams, dvasia neabejotinai reiškėsi Valdo Adamkaus prezidentavimo metu.

Daug sunkiau būtų įžvelgti tiesioginių sąsajų tarp „Varpo“ kairiosios liaudininkiškos ir liberalios kultūrinės tradicijos bei Lietuvos prezidentų A. M. Brazausko, R. Pakso ar D. Grybauskaitės. Jei A. M. Brazausko veikloje gal ir galima ieškoti „liaudininkiškų“ bruožų, tai jie labiau susiję su tarybinio laikotarpio pragmatiko stereotipais.

Nors būtent prezidentas A. M. Brazauskas prisidėjo prie prezidento K. Griniaus palaikų perlaidojimo iš JAV į Lietuvą. Bet jau R. Pakso, o ypač D. Grybauskaitės prezidentinės veiklos metu polinkis demonstruoti „tvirtą ranką“ ėmė ryškėti. Negalima nepasakyti, kad ir plačiuose visuomenės sluoksniuose „tvirtos rankos“ ilgesio taip pat galima įžvelgti.

Bet tai yra ne tik Lietuvoje, tai būdinga ir Vengrijai, iš dalies – Lenkijai bei kitoms ES šalims narėms. Demokratinių vertybių, įstatymo viršenybės, teisinės valstybės, Konstitucijos suteiktų galių paisymas ir šiandien yra svarbi demokratinės kultūros nagrinėjimo sritis, kaip tai buvo svarbu ir prieš 130 metų, „Varpui“ ėmus skambinti Lietuvai.

Šaltinis: „Santara“, Nr. 165/166, 2019, p. 4-11.