V. Andriukaitis: planavusieji agresiją buvo įsitikinę didžiosios dalies gyventojų prieštaravimu nepriklausomybei

V. Andriukaitis: planavusieji agresiją buvo įsitikinę didžiosios dalies gyventojų prieštaravimu nepriklausomybei

Skelbiame ištrauką iš Ingos Liutkevičienės knygos „Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“ (2012), kurioje buvęs Europos Komisijos narys prisimena 1991 sausio mėnesio įvykius.

Kaip bevadintumėte to meto visuomenę – beklase ar dar kaip – ji atlaikė didelį išbandymą 1991 metų sausio 13-ąją. Kai viso pasaulio dėmesys krypo į karą Persijos įlankoje, Lietuvoje beginkliai žmonės susikibę rankomis, dainuodami gynė svarbiausius šalies nepriklausomybę simbolizuojančius objektus, o tuo pačiu ir trapią nepriklausomybę.

Planavusieji sausio 13-osios agresiją prieš Lietuvą parinko labai gerą laiką. Tuo metu pasaulio visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į George‘o Busho vyresniojo pradėtą karą Kuveite. Reakcingoji Maskvos ir Baltijos sovietijos dalis pagalvojo, kad Lietuvoje galėsianti tvarkytis taip, kaip nori, taip pat galėsianti įbauginti B. Jelcino Rusiją ir kitas respublikas, ir užkirsti kelią TSRS suirimui. Istorijoje yra panašumų. Lygiai toks pat palankus metas aneksuoti Lietuvą buvo pasirinktas 1940-aisias. Birželio 14 dieną hitlerinei armijai įžygiavus į Paryžių, Sovietų Sąjunga pasinaudojo susidariusia padėtimi, kai demokratinės šalys nesėkmingai kariavo ar stebėjo, kuo baigsis įvykiai Prancūzijoje ir pateikė ultimatumą Lietuvai. Europoje vyko karas, tad Lietuva niekam neberūpėjo. Pasaulį apėmė Antrojo pasaulinio karo siaubas. Tuomet pasinaudodama TSRS-Vokietijos nepuolimo sutartimi ir slaptaisiais protokolais TSRS būtent tą pačią birželio 14 dieną iš esmės okupavo, o kiek vėliau ir aneksavo Lietuvą.

Žvelgiant į ano meto įvykius iki šiol girdima versija, kad ne tik nepriklausomybės Akto paskelbimas, bet ir staigus maisto kainų pakėlimas, sukėlęs tikrą šoką visuomenėje, iš- provokavo Sausio 13-osios įvykius.

Premjerė K. Prunskienė kainų nepakėlė slapta – apie tai žinojo Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas, LR AT Ekonomikos komisija ir visi, kam apie tai reikėjo žinoti. Ne kainų pakėlimas lėmė Sausio 13-osios įvykius. Labai svarbu paskaityti to meto SSRS politikų A. Jakovlevo, E. Ševardnadzės, J. Lygačiovo, A. Černiajevo, P. Gračiovo, M. Gorbačiovo, V.Kriučkovo liudijimus ir dokumentus apie tai, kas tuo metu vyko Maskvoje. B. Pugo ir SSRS KGB pirmininkas V. Kriučkovas kartu su SSRS gynybos ministru D. Jazovu, M. Gorbačiovo patarėju, maršalu S.Achromejevu ir SSRS sausumos pajėgų vyriausiuoju vadu V.Varenikovu planavo minimalią intervenciją Lietuvoje, ketino pasinaudoti LKP TSKP ir „Jedinstvo“ kontroliuojamomis gamyklomis imituojant darbininkų nepasitenkinimą. Suorganizuoti nepasitenkinimui galėjo tikti bet kas – jei ne padidintos kainos, tai būtų radę kitą priežastį. Jie buvo įsitikinę, kad didžioji dauguma Lietuvos gyventojų nepatenkinti Lietuvos AT sprendimais. Dėl to jie pasirinko taktiką užimti visuomenės informavimo priemones – Spaudos rūmus, Televiziją ir radiją ir taip dar pakurstyti nepasitenkinimą. Jie tikėjo lengva ir greita pergale. Vieni jų prisiminimuose teigia, kad M. Gorbačiovas apie situaciją ir Sausio įvykius Lietuvoje žinojo, kiti, kad nežinojo. M. Gorbačiovas rašo nedavęs įsakymo pulti visuomenės informavimo objektus ir žudyti žmones.

Lyg koks patriotiškumo testas yra klausimas: „O kur tu buvai sausio 13-osios naktį?“. Taigi – kur jūs buvote tuo metu?

Sausio 9-11 dienomis lankiausi Helsinkyje kartu su kolega ir bendražygiu J. Oleku, su KMI profesoriumi V. Grabausku bei kitais Lietuvos gydytojų sąjungos nariais. V. Grabauskas suorganizavo išvyką į Suomiją susipažinti su jų sveikatos apsaugos sistema. Išgirdę apie neramumus mudu su J. Oleku skubiai grįžome.

Jie buvo įsitikinę, kad didžioji dauguma Lietuvos gyventojų nepatenkinti Lietuvos AT sprendimais.

Sausio dvyliktosios vakarą su buvusio TSRS deputato Algio Mickio sūnumi Sauliumi, kuris tą dieną svečiavosi pas mane Vilniuje, nutarėme nuvažiuoti pažiūrėti, kas vyksta Vilniaus geležinkelio mazge ir kitose vietose. Pažiūrėjome, atrodė viskas ramu. Sauliaus „Žiguliuku“ nuvažiavome prie „Telekomo“, ten degė laužai, bet žmonių nebuvo daug, toliau važiavome Savanorių prospektu, stabteldavome, pasišnekėdavome su žmonėmis, tik staiga pasigirdo keistas kolonų ūžesys. Pasukome Konarskio gatve link LRT pastato, pamatėme sovietų šarvuočių koloną, ji važiavo prieš mus, mes – priešais. Mašiną pasistatėme toje vietoje, kur dabar netoliese yra kryžių kalnelis, netoli Televizijos komiteto. Iššokome iš mašinos. Žmonių minia, kolona važiuoja šarvuočiai, mačiau, kad šarvuočiuose važiavę kareiviai turėjo rankinius kulkosvaidžius. Iš jų pliūptelėjo serija šūvių, lėkė trasuojančios šviečiančios kulkos. Nuo pastato pabiro tinkas, išbyrėjo langai. Kadangi daug metų buvau ir karo medikas, kariuomenės atsargos kapitonas, dalyvavęs kariniuose apmokymuose, žinojau - kai sprogdina sprogstamuosius paketus, jie gali apdeginti, be to, būtina išsižioti, kad nuo sprogimo garso nesprogtų ausų būgneliai, bet dauguma to nežinojo. Kolonoje esantys kariškiai pasinaudojo šiais paketais, norėdami įbauginti prie Lietuvos televizijos ir radijo pastato susirinkusius žmones. Staiga toks paketas sprogo gal trys metrai nuo manęs, šūktelėjau žmonėms, kad būtų išsižioję ir pats spėjau išsižioti.

Po sprogimo pasirodė dūmų kamuolys, ėmė spengti ausyse. Prasidėjo suirutė, bandžiau raminti žmones, norėjau kalbėtis su kariškiais, rodžiau deputato pažymėjimą. Bandžiau kalbėtis su vienu karininku, bet jis nesileido su manimi į kalbas. Vienas žmogus per visą tą sumaištį įkrito į laužą, ištraukėme jį, gesinome degančius rūbus. Žmonės ragino: „Važiuokite į Aukščiausiąją Tarybą, reikia greičiau rinktis, nes turbūt ją irgi puls“. Nieko nelaukdami „žiguliuku“ važiavome į AT. Aukščiausiojoje Taryboje nuėjau tiesiai pas V. Landsbergį ir papasakojau, ką matęs. Atsiradau ten vienas pirmųjų, dauguma, praleidę jau ne vieną dieną ir naktį AT, tąsyk buvo išvažiavę namo nusiprausti, pavalgyti. Paskambinau J. Olekui, taip pat kalbėjausi su Vidaus reikalų ministru M. Misiukoniu, kuris pasakė, kad jeigu pastatą puls, jo vyrai ginsis, nes įsakymas duotas vyrams viduje apsiginkluoti.

Kokių veiksmų tą naktį ėmėtės asmeniškai jūs Aukščiausiojoje Taryboje, kai visi suprato, kad gali būti panaudota jėga, mėginama užimti pastatą, vadintą Lietuvos širdimi?

Pirmiausia laikiau pastovų ryšį su sveikatos apsaugos ministru Juozu Oleku ir, kadangi tai buvo suderinta su V. Landsbergiu, siekiau įkurti Aukščiausiojoje Taryboje medicinos punktą. Aš ir kiti kolegos nedelsdami pradėjome organizuoti medicinos tarnybą, medicinos punktą. Skambinau į Kardiochirurgijos centrą savo bendradarbiams, kalbėjau su gydytojais A. Baubliu, A. Grebeliu, S. Miniausku, G. Norkūnu. Aukščiausiosios Tarybos pastate buvo atlaisvintos patalpos ir įkurtas medicinos postas, kur pradėjo nuolat budėti medikai. Sulaukdavome vis daugiau žmonių pranešimų, kur kas vyksta.

Iššokome iš mašinos. Žmonių minia, kolona važiuoja šarvuočiai, mačiau, kad šarvuočiuose važiavę kareiviai turėjo rankinius kulkosvaidžius. Iš jų pliūptelėjo serija šūvių, lėkė trasuojančios šviečiančios kulkos.

Atėjo į AT vienas žmogus, mano rinkėjas Žirmūnų apygardoje ir pasakė: „Mano žmona rusė, ji dirba Šiaurės miestelyje, pašto komutatoriuje, ji siūlo įrašyti pokalbius tarp Pabaltijo karinės apygardos ir Šiaurės karinio miestelio, kur dislokuotas sovietinis dalinys.“ Šią informaciją perdaviau A. Sakalui, kažkas iš kažkur davė tuo metu labai retą daiktą diktofoną, o fizikai sumontavo pasiklausymo ausines. Pokalbius ta moteris pradėjo įrašinėti. Visi įrašai buvo perduodami M. Laurinkui ir V. Landsbergiui. Gavome ir senesnį pranešimą-šifruotę, kad komandiruotės naujai atvykusiems išrašytos mėnesiui, o, reikalui esant, jos gali būti pratęstos. Iš to supratome, kad įvykiai tęsis ne vieną dieną. Sužinojome, kad atvyko kažkoks svarbus asmuo iš Gomelio. Buvo manyta, kad gausesnės armijos jėgos žada ilgam užsilikti.

Kai kurie sausio 13-osios dokumentai rodo, kad net Lietuvoje tarnavę rusai kariai perėjo į Lietuvos pusę. Todėl jais nebuvo pasitikima, o buvo naudotasi Pskovo desantininkų divizijos pajėgomis. Mus palaikė ir Rusijos demokratinės jėgos, tačiau tą baisią naktį neatrodė, kad esame visiškai vieni ir palaikomi tik lauke šąlančių, giesmes giedančių tūkstančių žmonių. Juk buvo daug užsienio žurnalistų, kurių dėka žinia apie sausio 13-ąją apskriejo visą pasaulį. O nuotrauka apie žmones, rankomis stumiančius tanką, norint išvaduoti iš po jo vikšrų moterį, tapo XX amžiaus atsisveikinimo su ginklais simboliu , nors realybėje ginklai vis žvanga. Po šaudymų ir žudymų kitą dieną K. Motieka, B. Nedzinskienė ir aš nuvažiavome į SSRS karinį dalinį Visoriuose. Važiavome į dalinį, kuriame visi kariškiai sėdėjo ginkluoti. Pradžioje įėjome kaip į ledinį vandenį. Kalbėjomės su jais. Aš pasakiau: „Už nepriklausomybę stovėsime iki mirties.“

Aš išsakiau visų Lietuvos žmonių nuomonę. Po mūsų aiškiai išsakytos pozicijos, karininkai padėkojo. Kodėl buvo atvežti daliniai iš kitur, grupė “Alfa”? atsakymas man aiškus - nes vietiniais daliniais SSRS valdžia negalėjo pasitikėti. Ir tikrai dalis čia tarnavusių ir dirbusių kariškių visiškai nebuvo suinteresuoti vykdyti TSRS karinės vadovybės įsakymus , dauguma jų čia gyveno su šeimomis, kai kurie jų norėjo, o vėliau ir liko, Lietuvoje gyventi.

Važiavome į dalinį, kuriame visi kariškiai sėdėjo ginkluoti. Pradžioje įėjome kaip į ledinį vandenį. Kalbėjomės su jais. Aš pasakiau: „Už nepriklausomybę stovėsime iki mirties.“

Nuo tų įvykių praėjo dvidešimt metų. Kol dar gyvi tiesioginiai įvykių liudininkai, pats metas atskleisti visą tiesą. Ar dabar galite pasakyti, kur sausio 13-ąją dingo Lietuvos premjeras, jūsų draugas Albertas Šimėnas?

Atmetu bet kokias kitas versijas ir spekuliacijas šia tema, nes žinau tikrą tiesą. Juk mes šiaip ar taip buvome draugai Centro frakcijoje. Jis stokojo ir istorinių žinių, ir politinės patirties, tad pasielgė toje situacijoje taip, kaip jam atrodė esant teisinga. Sausio dvyliktosios vakare jis parvažiavo į namus Turniškėse. Po vidurnakčio, prasidėjus pastatų atakoms, pas jį atvažiavo vyriausybės mašina, kurioje be vairuotojo dar buvo apsaugos darbuotojas, kuris jam pasirodė įtartinas, nes nematytas, galvoje šmėkštelėjo mintis – o gal tas nepažįstamasis jį nuveš į „Jedinstvo“ štabą. Tuo pat metu kažkas paskambino telefonu ir informavo jį, kad prasideda perversmas. A. Šimėnas sumojo – kol jo nesuims, tol Lietuvos vyriausybė bus teisėta, ką užgrobusieji valdžią bepaskirtų premjeru, jis, būdamas pogrindyje, išliks tikrosios vyriausybės simboliu. Suprato, kad dabar gali būti suimta jo šeima. Jis nieko nelaukdamas paskambino draugui, turėjusiam žiguliuką ir paprašė atvažiuoti. Jo šeima sėdo į draugo mašiną, jis – iš pradžių į tą atsiųstą, vyriausybės. Kiek pavažiavęs, paprašė sustoti, o tada šoko į draugo mašiną. Ekipažas pasuko Druskininkų link, į Ratnyčią, juk A. Šimėnas toje apygardoje buvo išrinktas. Vairuotojas su apsaugos darbuotoju taip ir nesulaukę grįžtančio premjero, nuvažiavo į Aukščiausiąją Tarybą ir pranešė, kad premjeras dingo. Papasakojo, kad privažiavo privati mašina ir premjerą kažkur nuvežė. A. Šimėnas įsivaizdavo elgiąsis protingai, nes perversmininkai neras jo ir neprivers pasirašyti kolaborantinių aktų.

Taigi jis slėpėsi Ratnyčios klebonijoje, o mes Aukščiausiojoje Taryboje niekaip negalėjome atsakyti į klausimą, kur dingo premjeras Algirdas Šimėnas? Versijų girdėjosi visokių, pavyzdžiui, R. Ozolas manė, kad Šimėnas veikia pagal atskirą planą, kitiems atrodė, kad jį nušalino čepaitininkai ir tyčia imituoja perversmą. Aš asmeniškai tikėjau juo ir galvojau, kad jis kažkur slepiasi, siekiant išsaugoti vyriausybės, o tuo pačiu ir valstybės, legitimumą. Žinojau viena – jis nelabai tiko politikai, jis buvo doras ekonomistas, geras tėvas, darbštus, sąžiningas K. Antanavičiaus mokinys. Negalėjo jis būti premjeru – ne pagal kepurę. Bet jis ne išdavikas! Kol jis buvo dingęs nežinia kur, AT, V. Landsbergio teikimu, premjeru paskiriamas Gediminas Vagnorius.

Kai ryšys buvo atkurtas ir A. Šimėnas sužinojo, kad Aukščiausioji Taryba neužimta, palikęs Ratnyčioje žmoną ir vaikus, jis grįžo į Vilnių. Aš jį vienas pirmųjų sutikau grįžusį Aukščiausiojoje Taryboje. Jis mėgino pasakoti, kur buvo dingęs ir kodėl, bet juo niekas nebetikėjo. Jis buvo labai sutrikęs, ištiktas emocinio šoko, juk dauguma pamanė, kad premjeras išsigando ir spruko į saugesnę vietelę. Jam nesisekė rišliai paaiškinti savo žingsnių motyvų. Visiškai sugniuždytą A. Šimėną palydėjau į ligoninę Santariškėse ir praleidau su juo ligoninėje kelias valandas. Buvome dviese. Jį ten nugabenome todėl, kad žmogus buvo ištiktas nervinio šoko.

Susiję straipsniai

Close