Vieną 1957 metų rudens naktį iš traukinio vagono Kaune su kitais keleiviais išlipo ir šešiametis berniukas. Jis jautėsi grįžęs ne į paprastą Lietuvą, o į tikrą pasakų šalį, apie kurią jam retą dieną nepasakodavo tėvai Jakutijoje. Godžiai niekada nematytos stoties vaizdus akimis ryjantis berniukas buvo Vytenis Povilas, penktasis ir paskutinis Liudos ir Alfonso Andriukaičių sūnus, gimęs 1951 metais rugpjūčio 9 dieną Jakutijoje, Kiusiuro kaimelyje.

Skelbiame ištrauką iš Ingos Liutkevičienės knygos „Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“, kuri išleista 2012 metais.

I skyrius

Jakutija – Lietuva

Kokie pirmieji jūsų vaikiški įspūdžiai apie tolimą šaltą žemę, kuri vis dėl to yra jums brangi, nes tai jūsų gimimo vieta?

Jie labai ryškūs. Vasarą saulė sukasi ratu 24 valandas – tai poliarinė diena. Rudenį saulė artėja prie horizonto, oras vis šaltėja, artėja 24 valandų poliarinė naktis. Visą gruodžio mėnesį – juoda naktis. Poliarinės dienos ir poliarinės naktys buvo mano gyvenimo įprasta, normali dalis, nors kitose geografinėse platumose gimusiems tai neatrodo normalu. Saulės spinduliai nekrenta kaip pusiaujyje statmenai, o tarsi praslenka paviršiumi, niekada nekaitina žemės, o tik truputį atšildo jos paviršių, todėl ten – amžinas įšalas, metro gylyje jau ledas. Nėra nei normalaus ryto, nei dienos, nei vakaro ir nakties, tokių Lietuvoje įprastų paros kaitos ciklų. Gamta skurdi – auga tik samanos, žemi berželiai, gali rasti vieną kitą uogą. Pelkių samanos, tundra su pavasarį pražystančiais Lietuvoje nematytais gležnučiais žiedais ir milijardai uodų. Tūkstančiai paukščių skrenda perėti į tą vietą, tačiau apskritai gamta vienoda ir kur akis užmato plyti tundra.

Vėliau supratau, kad ir aš, gimęs Jakutijoje, ir kiti tenykščiai nežino lietuviams įprastų sąvokų, nežino, o tik įsivaizduoja, kas yra tikras miškas, kelias, bulvės, arimas. Gimiau tokiose sąlygose, mačiau tik tokią gamtą ir man tai buvo įprasta, o mano tėvams – primesta ir svetima. Prisimenu, kaip ūžaudavo stiprios, ilgai trunkančios sniego pūgos, vadinamos purga. Šaltis minus 56-60 laipsnių ir tai man, berniukui, atrodydavo normalu, bet ne mano tėvams. Prisimenu barakus, kuriuose gyvenome, sopkas, ledjūrio vaizdus, -- neįmantrus peizažas. Neužsimiršta. Mano gimtinė, amžinojo įšalo žemė, man tuomet atrodė artimesnė negu tėvų rožinėmis spalvomis spalvinta tolimoji Lietuva. Kai tėvai pasakodavo apie Lietuvą, joje baltais žiedais pavasarį apsipilančias obelis ir slyvas, visokius kitokius grožius, skanėstus, augančius žemėje ir ant medžių bei krūmų šakų, medų ir kitus gardumynus, kvapus, miškus ir žolynus, Lietuva atrodė lyg tikrų tikriausia pasaka, nes tai, ką mačiau gyvendamas savo gimtinėje, nė kiek nepanašėjo į tą tolima rojaus šalį prie Baltijos jūros. Mano tėvynės grožio sampratoje buvo būtinos ir Laptevų jūrai įprastos šiaurės pašvaistės. Iš tiesų tas pašvaisčių grožis sunkiai atpasakojamas, įspūdis pasilieka visam gyvenimui. Deja, Lietuva nežino pašvaisčių grožio, bet turi vaivorykštes. Visa kita mano jakutiškoje gimtinėje – pilka ir rūstu, ūžauja ledinis vėjas, spaudžia šaltis, žvelgiant į peizažą darosi tuščia širdyje, daug tamsos.

Mes, vaikai, nekantriai laukdavome tėvelių grįžtančių iš darbo, žvejybos arba iš šunų nartų važnyčiojimo ir laukdavome meto, kai jie vėl pasakos apie Lietuvą. Dainuodavo lietuviškas dainas, pasakodavo apie save. Iš mamos ranka perrašytų tekstų mokėmės lietuviškų raidžių. Kadangi neturėjome jokių lietuviškų knygų, tik rusiškas ir jakutiškas, mama ranka sąsiuvinyje buvo parašiusi lietuviškas pasakas. Tai mūsų vaikystės lietuviškoji mokykla. Pirmą tikrą lietuvišką knygą pamačiau Lietuvoje septynmetis. Mus tėvai tremtyje auklėjo tautiškai, sekė liaudies pasakas, sakmes ir vis kalbėjo apie šalį, kurioje gera lyg danguje. Tyt – Ary, Trofimovskas, Kisiuras, Bulunas – tai vietovės, kuriose prabėgo ankstyvoji vaikystė. Barakų blakės, utelės, tarakonai buvo įprastas „zoologinis“ fonas. Pakinkytos tarakonų „nartos“, traukiančios tuščią degtukų dėžutę, buvo labai smagios lenktynių dalyvės, suteikiančios jų žiūrovams - vaikams - smagių emocijų.

Vėliau iš salos persikėlėte gyventi į žemyną. Kaip ten nusigavote? Ar tie, kurie ištrėmė į ledinę salą, pargabeno jus į žemyną?

Leidimą išvykti iš užpoliarės tėvelis gavo 1954 metais. Jis ieškojo darbo kaip specpereselenec (specialiai perkeliamas), Jakutske, bet gavo darbą Oliokminske. 1955 metais mums leido grįžti iš užpoliarės į žemyną. Plaukėme baržomis Lenos upe į aukštupį. Keliavome į Oliokminską pro Jakutijos sostinę Jakutską. Perplaukėme garsiojo Sibiro tyrinėtojo Jono Čerskio kanjoną, kalnagūbrį, žinojome, kad šis, Jakutijoje labai gerbiamas žmogus, yra lietuvis. Vėliau jau žinojau, kad jo pavardė puikavosi iškilių asmenų enciklopedijoje kartu su kitų mokslininkų pavardėmis. Didžiavomės tuo, kad Jonas Čerskis, daugybės mokslinių atradimų, geologinių ir morfologinių tyrinėjimų autorius, ištyręs ir paskelbęs, kokiomis iškasenomis turtinga Jakutija, yra iš Lietuvos, imponavo jo tarnystė kilniai mokslo idėjai, kuriai jis paskyrė visą savo gyvenimą. Oliokminske kitiems vaikams dažnai didžiuodamiesi sakydavome: „Jonas Čerskis yra lietuvis“.

Nedaug žmonių Lietuvoje yra girdėję apie Oliokminską, miestą, įsikurūsį 530 kilometrų nuo Jakutijos sostinės Jakutsko. Kuo gyvenimas jame skyrėsi nuo gyvenimo Laptevų jūros saloje?

Man ir mano broliams pirmieji mėnesiai Oliokminske - tai sudėtingas aklimatizacijos metas. Visų pirma pasikeitė geografinė aplinka, geografinės paralelės, o dėl to ėmė keistis viskas – biologinis laikas, ritmas. Užpoliarėje saulė išnyra iš už horizonto ir sukdamasi ratu po truputį kyla, po to sustoja, tada vėl leidžiasi – visą laiką diena. O jau kai dingsta už horizonto – viskas, prasideda naktis ir žiema. Mums tai buvo norma. O čia štai saulė pakyla ir nusileidžia – diena keičia naktį, naktį – diena. Mums atrodė, kad taip neturi būti – saulė horizonte turi suktis ratu. Stebino ir akino nematyti vaizdai. Negalėjome atsistebėti didžiuliais taigos medžiais, nieko panašaus nebuvome matę, tik malką. Žvėrys, jakutiškos karvės. Kuo plaukdami iš Tyt-Arų labiau artėjome prie žemyno vidurio, tuo labiau keitėsi pasaulis. Pirmą kartą pamatėme miestą. Medinį Jakutsko miestą. Pamatėme pirmą elektros stulpą su lemputėmis, pirmą automobilį, polutorkę, pirmąjį radijo imtuvą. Visa tai atrodė taip didinga.

Vasarą, pasirodo, ant žemės auga žalia švelni žolė, čiulba paukščiai, miškas pampsta nuo grybų ir uogų. Galvojau – kaip keista, koks turtas, palyginus su amžinojo įšalo žeme, kur praleidau pirmuosius savo vaikystės metus. Mus stebino toks čionykščiams ir lietuviams įprastas dalykas --keturi metų laikai, to užpoliarėje nebuvo. Visos šios naujovės prilygo stebuklui žemėje. Apie bulves ir apie iš jų gaminamus gardžius patiekalus – vėdarus, cepelinus, kugelį tėvai mums daug pasakodavo, žinojome, kad bulves galima kepti ir virti, o jau šviežia bulvė su sviestu, bulvių košė – tikra šventė pilvui. Oliokminske mamos krepšyje, jai grįžus iš parduotuvės, aptikę bulvių, su broliu vieną pavogėme, nuėjome už barako, kur gyvenome, ir ėmėme valgyti žalias, nevirtas. Vos atsikandę nusivylėme skoniu – ji nebuvo tokia skani, kaip buvo pasakoję tėvai. Galvojome – ir ko tą bulvę taip giria? Tačiau pakramčius ilgiau, skonis pradėjo patikti, pajutome saldumą. Mat seilės bulvės krakmolą ima skaldyti į gliukozę. Įpratome valgyti žalias bulves. Net ir grįžę į Lietuvą pagrauždavome iš įpročio. Tačiau visai kas kita bulvių patiekalai, jie iš tiesų mums atrodė ypatingo gardumo.

Atsikraustę į Oliokminską gyvenome barakuose, tuojau pat paskyrė žemės plotą, juk vietos ten – kiek nori. Tėvas su vyresniais mano broliais pradėjo statyti rąstinį namą. Mes su Petru, mažyliai, nešiojome iš taigos maišais samanas, kurias kimšo tarp rąstų, kad būtų šilta. Ten atsitvėrėme daržą, pasisodinome gudobelių, ievų, šaltalankių, nes kitokie medžiai ten neauga, pasisodinome laukinių serbentų krūmų. Mūsų darže užaugdavo ir bulvių, ir pomidorų. Per kelis mėnesius šeimos vyrai pastatė namą, tvartą. Ten tėvai laikė gyvulių – kiaulę, karvę, vištų. Mama labai mylėjo gyvulius, o jie ją. Karvė buvo vardu Marta, kiaulė Maška, šuo Palma. Mama pašaukdavo kiaulę: „Maška, Maška“, ši griūdavo ant nugaros – norėdavo būti kasoma. Martą melždavo, o ta mamai galvą, rankas laižydavo. Užpoliarėje mama ir su elniais savaip susikalbėdavo. Mama buvo tikras gyvybės apaštalas.

Iš tremtinių pasakojimų žinome, kad dauguma jų kentėdavo ne tik dėl sunkių gyvenimo ir darbo sąlygų, maisto stygiaus, bet ir nuo kriminalinių kalinių siautėjimo.

Už kelių šimtų kilometrų nuo mūsų gyvenamosios vietos, buvo Pasiolok Myrnyj, kuriame kasė deimantus. Jakutija turtinga įvairių iškasenų, ypatingai deimantų. Deimantus kaip tik ir kasė kriminaliniai kaliniai (zekai). Jų nemaloni draugija mus lydėjo visą gyvenimo tremtyje laiką užpoliarėje ir Oliokminske. Jie nustatydavo taisykles, vyravo jų tvarka, jų nustatytos žiaurios elgesio taisyklės su moterimis, vaikais. Mano tėvas sugebėjo suorganizuoti pasipriešinimą prieš kriminalinius kalinius, ne kartą buvo įsivėlęs į kruvinus susidūrimus, o prižiūrėtojai į tas kovas nesikišdavo. Tai matydamas slapta didžiavausi tėvu, jo jėga, tai, kad nedrebino kinkų. Kovodamas už save sugebėjo įgyti didelį autoritetą ir kriminalinių kalinių tarpe.

Mano tėvas jau užpoliarėje garsėjo enciklopediniu protu, labai gerai atsiminė visus mokslus, ko pats mokėsi, be pasiruošimo galėjo dėstyti chemiją, fiziką, matematiką, deklamavo eiles, mokėjo daugybę eilėraščių, išmoktų dar pradinėje mokykloje. Tėvas labai vertino žiniją, įžvelgė žinijos prasmę. Todėl jis turėjo autoritetą tremtinių tarpe, jo erudicija jau po Stalino mirties ne kartą padėjo jam gauti geresnę darbo vietą. O ir atrodė įspūdingai – buvo aukšto ūgio, apie 198 cm, stambaus kūno sudėjimo, stambių kaulų, fiziškai labai stiprus. Vienas įvykis užpoliarėje nuskambėjo visuose aplinkiniuose lageriuose. Zekai žaisdami kortomis, pralošė mano tėvo gyvybę, vienas, sugniaužęs peilį, nusėlino nudobti tėvo, tačiau tėvas nepasidavė – užsimojo žvejybiniu kirviu, parbloškė užpuoliką ant žemės, gerokai apdaužė, o tada pats įsiveržė į zekų baraką ir sumušė visus aštuonis jo sėbrus. Tai buvo neįtikėtinas įvykis, pribloškęs zekus, kurie iki tol jautėsi vienvaldžiai.

Kitą kartą, kai kriminaliniai atėmė duoną iš tremtinių ir visi liko be valgio, tremtiniai sugalvojo surengti savo teismą – užrėmė zekų barakus, vieną baraką padegė. Užpuolimui vadovavo tėvas, jis buvo ir maišto įkvėpėjas, raginęs priešintis, kovoti už savo teises. Tremtiniai patikėjo tėvu ir sukilo. Kai zekai šokinėjo pro degančio barako langus, tremtiniai juos pasitikdavo smūgiais, daužė basliais. Žiauru, bet išgyvenimo taisyklės ten buvo žiaurios – arba išgyvensi tu, arba jie. Po šio teismo zekai pasidarė lyg šilkiniai. O mano tėvas nuo to laiko vadintas balšoj čelovek (didelis žmogus). Jei vykdavo kokie nors ginčai, jis tapdavo teisėju. Mano tėvo tėvelio vardas Petras, rusiškai šis tėvavardis skambėjo – Petrovič, tai buvo tėvas vadinamas balšoj Petrovič. Net pasklido legenda, toks gandas, jei balšoj Petrovič pažiūrės į ką nors kreivai, tas žus. Taip tėvas įvedė tvarką užpoliarės lageryje. Žinoma, viso to mes, vaikai, nematėme, girdėjome iš pasakojimų ir labai didžiuodavomės tėvo drąsa. Matėme ir patys – jo autoritetas didelis, jį vertindavo už protą, už emocionalumą ir karštą idėjos gynimą, teisingumą, už pastangas apginti savo ir kitų orumą, apginti silpnesnius. Bet išsikovoti autoritetą zekų tarpe buvo tik pusė sėkmės. Dar reikėjo sugyventi su komunistais, o dėl atvirų tėvo pasisakymų prieš komunistus, Staliną, tėvo byla Sibire visą laiką buvo pildoma, jis nebuvo mėgstamas sovietų valdžios. Tėvą vadino ypatingu liaudies priešu, pavojingu elementu.

Prabėgus septyniolikai tremties metų, jūsų šeima ėmė ruoštis dar vienai ilgai kelionei – atgal į Lietuvą.

1957 metais vietinės valdžios buvo nutarta mano motiną su mumis, vaikais, išleisti į Lietuvą. Mat mano mama buvo apdovanota pirmo laipsnio Motinystės šlovės medaliu už penkis užaugintus vaikus. Tai ir atvėrė Chruščiovo laikais mums kelią į Lietuvą. Tuo metu du vyresnieji mano broliai tarnavo Sovietų armijoje, Šarūnas – Kaliningrade, Remigijus --Vladivostoke, aš, broliai Antanas ir Petras su tėvais gyvenome Oliokminske. Taigi Andriukaičiai buvo pasklidę po visą Sovietų Sąjungą, mus skyrė tūkstančiai kilometrų. Tėvelio kartu neišleido, jis grįžo po pusės metų. Tai buvo antroji mamos didžioji kelionė, vėl iki kaulų smegenų sukrečiantis momentas. Iš Oliokminsko iki Baikalo plaukėme Lenos upe, nes geležinkelis prasidėjo tuo metu tik nuo Taišeto. Ten pirmą kartą pamatėme garvežius, kurie mums atrodė tarsi pragaro mašina. O paskui kelionė traukiniu iki Maskvos, važiuojant iš Taišeto, pravažiuojant Uralą. Visą laiką pro langą matėme tokį vaizdą:spygliuotos vielos, tušti lagerio miesteliai, nes Nikita Chruščiovas po Stalino mirties 1953 metais buvo reabilitavęs ir paleidęs į laisvę didžiąją dalį kalinių. O kalinių Sovietų Sąjungoje buvo gal per 20 milijonų. Tremtinių ir kalinių paleidimas buvo didelis įvykis. Pravažiavome Novosibirską, Krasnojarską, Tomską, pirmą kartą pamatėme mūrinius namus.

Nors aiškiai padvelkė laisve, bet net mes, vaikai, vis dar gyvenome bijodami Stalino, komunistinio režimo. Kelionėje ir džiaugėmės, ir išgyvenome, nes tėvelis liko Oliokminske, svarstėme, kaip ir kada vėl visa šeima susitiksime. Motina buvo labai suvargusi, sutrikusi, nežinojo, kas Lietuvoje mus priims, kur ieškoti prieglobsčio. Motina turėjo tris seseris. Dvi liko Maskvoje – Margarita ir Ania, Kaune gyveno sesuo Bronislava ir brolis Vytas Gikis. Maskvoje mama susitiko su savo seserimis, kurios mums siųsdavo siuntinius į Sibirą, kad išgyventumėm. Mama su jomis pasimatė po 30 metų. Kas jas taip ilgam išskyrė? Kai mama 1921 metais grįžo pėsčiomis iš Maskvos į Lietuvą, nuo tada jos nesimatė iki pat 1957-ųjų, todėl seserų susitikimas po tiek nesimatymo metų sukrėtė emocionaliai. Gyvenimas toks nenuspėjamas, jis keitė seserų bendravimą, gyvenimo stilių, santykius. Margarita buvo ištekėjusi už kariškio, surusėjo, Ania -- taip pat.

Kokia jūsų atmintyje 1957-ųjų Maskva, miestas nukentėjęs nuo revoliucijos, dviejų pasaulinių karų?

Miestas pribloškė. Tai buvo bielakamienaja Moskva (baltųjų akmenų Maskva). Atrodė išpustytas, išvalytas, sutvarkytas miestas. Moskva obrascovyj gorod ( Maskva – pavyzdinis miestas). Belaruskij vokzal (Baltarusijos geležinkelio stotis) Maskvoje man atrodė tokio grožio lyg tai būtų caro rūmai. Iš tiesų, tai gražus klasicizmo stiliaus pastatas. Su šiuo miestu susijęs ir kitas stiprus emocinis išgyvenimas. Mama sau ir mums, vaikams, nupirko traukinio bilietus į Lietuvą. Kadangi iki traukinio išvykimo į Lietuvą buvo dar daug laiko, mama mus paliko geležinkelio stotyje saugoti daiktų, o pati susitarė susitikti su savo seserimis. Nejauku buvo vieniems likti geležinkelio stotyje – aš neturėjau nė septynerių, Petras – beveik aštuonerių, Antanui - šešiolikti. Seserų susitikimas, kaip pasakojo jau į Lietuvą grįžusi mama, lydėtas laimės ašarų ir skausmo. O mes, visiškai išvargę, užmigome stotyje ant daiktų. Staiga atsibudęs regiu vaizdą – laimingi per geležinkelio stotį žingsniuoja tėvas ir sūnus, jiedu nešasi didžiulę žaislinę mašiną.

Nieko panašaus savo gyvenime nebuvau regėjęs. Žaislo grožis ir dydis mane pritrenkė – nevalingai pradėjau juos sekti, bėgti paskui laimingą vaiką ir jo žaislą. Jie išėjo iš stoties, aš-- paskui. Vienas stebuklas po kito – gatvėje pamačiau tai, ko gyvenime nebuvau matęs: kitaip apsivilkusius žmones, mašinas, troleibusus.Viskuo besigrožėdamas, staiga supratau – aš pasiklydau. Ėmiau blaškytis aplink aikštę, tada mane pamatė milicininkas–gatvės reguliuotojas balta uniforma su raudonais antpečiais, tikras diadia Stiopa – (dėdė Stiopa) – vyresnės kartos žmonės žino apie ką kalbu – tai S. Michalkovo poemos teigiamas personažas milicininkas, išskirtinio ūgio, geraširdis, besišypsantis, kuris visada padėdavo gatvėje, taigi toks buvo ir tikrasis milicininkas, o aš apsirengęs jakutiškais rūbais, mažas.

Jis mane pastebėjo, priėjo, norėjo padėti pasiklydusiam vaikui, aš gi pamaniau, kad mane nori suimti, nuveš į vaikų namus, uždarys ir amžiams atskirs nuo tėvų. Nieko nelaukdamas ėmiau skuosti kiek mano mažos kojytės pajėgė. Tačiau jis mane pagavo ir paklausė „Ot kuda ? (Iš kur?) Atsakiau „ Iz Jakutyjy“ (iš Jakutijos). Kuda jiedieš? (Kur važiuoji?)„V Litvu“ (Į Lietuvą). Jis suprato, kad man reikalinga Baltarusijos geležinkelio stotis, nusivedė mane ten ir pradėjo garsiai rėkti: „Čej rebionok? Čej rebionok?“ (Kieno vaikas, kieno vaikas?). Pamačiau savus ir nėriau pas juos. Buvau laimingas, kad diadia Stiopa grąžino mane pas savus. Mačiau, kokia Maskva graži, tačiau mano mintyje sukosi ir kita mintis – joje gyvena baisūs komunistai.

Po graudžiai linksmų nuotykių Maskvoje pasiekėte Lietuvą ir išlipote iš traukinio Kaune. Ar neapvylė tai, ką pamatėte, ar tai sutapo su tėvų ilgesio padiktuotu ir dėl to romantizuotu tėvynės vaizdu?

Kuo labiau artėjo Lietuva, tuo labiau nekantravome. Tikėjomės pamatyti labai gražią šalį. Atvažiavome naktį. Kauno geležinkelio stotis. Rodės, širdis iššoks iš krūtinės – tiek mums buvo pripasakota apie didingą Nemuną, prezidentūrą, universitetą, kitus nuostabios architektūros pastatus, garsiuosius restoranus „Metropolį, „Versalį“. Tėvai Kauną vadindavo mažuoju Paryžiumi. Tikėjomės pamatyti tėvų pasakojimo vertus vaizdus. Realybė kėlė sumaištį širdyje, nes matėme --Kaunas labai įvairus, jame rasi ir medinių namukų, Šančių lūšnų, ir puikiąją Laisvės alėją su garsiuoju „Metropoliu“. Mūsų vaizduotėje susikurtas galingas Nemunas tebuvo upelis palyginus su Lena. Net Oliokma, Lenos intakas, buvo didesnis už Nemuną, o Nemuną, rodės, įsibėgėsi ir peršoksi. Sutrikome – tai kur ta Nemuno galybė? Lena prie Oliokminsko buvo 2 kilometrų pločio,o deltoje siekė net 11 kilometrų. Gyvendami Jakutijoje galvodavome, jei jau Lena tokio dydžio, tai koks bus Nemunas? Žinoma, tik vėliau supratome, kad Nemuno galybė slypėjo kitur, ne plotyje ir ilgyje. Mus labai nustebino, tiesiog pribloškė galingi medžiai ąžuolai, taigoje tokių nebuvome matę. Niekas negalėjo prilygti ąžuolui. Jo didybė buvo tikra, tokia nematyta ir neįsivaizduojama didybė. Keli ąžuolai augo tiesiai pačioje Kaišiadorių gatvėje, kur gyveno mamos sesuo Bronislava. Ir dabar esu įsitikinęs - ąžuolas įkūnija tikrą lietuvišką jėgą. Labai nustebome pamatę šulinį, nes niekaip nesupratome, kaip vanduo gali būti žemėje. Sibire nėra šulinių, vanduo semiamas tiesiai iš upės. Keista buvo matyti aptvertus medžius, tai yra, sodus. Grįžome lapkričio mėnesį, radome dar nenurinktų obuoliukų, paragavome jų, nors buvo apšalę – skonis neapsakomas.

Dabar lietuviai nesėkmingai ieško tautinio tapatumo. Kas jums tremtyje padėjo suprasti, kas esate, nors gyvenate ne tėvynėje, o kartu gyvena dar keliolika tautybių? Neatrodė, kad jūsų visų ten vienintelis tapatumas – tremtiniai, o tautybė ar gimtinė – lyg sapnas ar miražas?

Lageryje gyveno įvairiausių tautų žmonės. Kalbėjomės septyniomis kalbomis, o namie, žinoma, lietuviškai – bent jau to ten niekas nedraudė. Kiekviena šeima, tauta turėjo savo tradicijas, šventes, maldas. Tai matydami, sugyvendami su kitataučiais savo likimo broliais, puikiausiai supratome, kas yra tautiškumas. Visi gyvenome svetimoje, necivilizuotoje erdvėje. Keli tūkstančiai lietuvių sudarė Lietuvą, estai – Estiją, suomiai – Suomiją. Tautiškumo vizija – nuostabi Lietuva, neišpasakytai graži šalis, tobula, pasakiška. Broliai lietuviai kenčia, kovoja, jie - darbštūs, sąžiningi, mylintys, padorūs. Tautinius jausmus žadino Maironio, Kudirkos dainos. Dainos „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus/Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus...“ žodžiai mums buvo kaip himnas. Tėvai dainuodavo, mes verkdavome. Verkdavome pasikūkčiodami. Mes labai norėjome į tėvynę. Labai. Iki skausmo. Mus jungė mūsų likimai, turėjome savo bendrą – tremtinių gyvenimą ir atskirus – tautos ir šeimos. Ten mūsų niekas nesaugojo, nes iš ten neįmanoma pabėgti. Tolimieji ir mažai lietuviams žinomi Kiusiuras, Tyt-Aryj, Trofimovskas – vietovės, kuriose gyveno žmonės iš Lietuvos ir ten jautėsi labiau lietuviais negu dalis žmonių dabar gyvenančių savo gimtinėje Lietuvoje. Paradoksas, bet galbūt iš kai kurių tėvynė turėtų būti atimta, kad suprastų, kas ji yra ir ką tai reiškia.

Kaip klostėsi gyvenimas grįžus į Lietuvą? Tais laikais norint legaliai gyventi, gauti darbą visi privalėjo būti priregistruoti ten, kur gyvena, bet jūs neturėjote kur gyventi, o tai reiškia ir kur prisiregistruoti, o jei taip, tai tėvai negalėjo ir įsidarbinti. Užburtas ratas.

Grįžus buvo labai sunku, gal tik kiek lengviau negu pirmosiomis dienomis tremtyje. Grįžome, bet negavome teisės prisiregistruoti. Tėvas iš Sibiro grįžo tik po pusės metų. Iki tol gyvenome slapta. Jeigu ne tėvo draugas, inžinierius, profesorius, akademikas Kazimieras Baršauskas, dirbęs Kauno politechnikos institute rektoriumi, nežinia, kaip būtume prisiregistravę. Mes su tėvu jį aplankėme Kauno politechnikos instituto rektoriaus kabinete. Tai buvo 1958-ųjų metų sausio 13-oji. Lengva atsiminti, nes ši data puikuojasi ant jo rašyto rašto, padėjusio mūsų šeimai įsitvirtinti Kaune.

Pamatęs savo senų laikų draugą, jis susijaudinęs, nuoširdžiai ištarė: „Tu gyvas, Alfa?“ Abu vyriškai apsikabino ir apsiverkė. Aš stovėjau šalia tėvo išpūtęs akis ir negalėjau atsistebėti žmogumi, pas kurį užeiti varžiausi, juk man buvo aiškinę, kad eisime pas garbų žmogų, pas rektorių. Jis sėdėjo erdviame kabinete ir staiga – toks nuoširdžių jausmų proveržis, be jokio apsimestinumo, be jokio dirbtinio susivaržymo. Liepė mums prisėsti, vaišino arbata su cukrumi. Viskuo stebėjausi, juk nedaug buvau matęs civilizacijos savo gyvenime. Jis tuoj pat ėmė spręsti, ką daryti, kaip padėti. Skambino, prašė, kalbėjo, parašė raštą: „Jis yra žymus chemikas ir turi ilgametį stažą, būtų naudingas Kauno pramonei... Prašau drg. Pirmininką duoti atitinkamą parėdymą, kad drg. Andriukaitis A. P. būtų priregistruotas“. Nepabijojo susigadinti reputacijos užstodamas tremtinį iš Sibiro. Po kurio laiko, 1958 vasario 27 d. K. Baršauskas ant savo deputato pažymėjimo parašė: “Drg. Andriukaitis A. yra kilęs iš kumečių šeimos. Visą laiką buvo pažangus, smetoninės valdžios buvo ištremtas iš Kauno.... Prašau leisti jam užsiregistruoti Kauno m. pas seserį“. Data – 1958.II.27“, nors tuo metu veikė J. Paleckio, LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko, pasirašytas įsakas neregistruoti tremtinių. K. Baršauskas įrodė, kas yra žmogiškumas. O tie žodžiai, parašyti ant jo deputato pažymėjimo, tapo mūsų kelialapiu į gyvenimą Kaune, Lietuvoje. K. Baršausko dėka, tėvas įsidarbino „Inkaro“ gumos fabrike, garsėjusiame visoje SSRS, chemiku inžinieriumi, visą likusį gyvenimą vadovavo chemijos laboratorijai, buvo labai kruopštus, talentingas. Su „Inkaru“ susijusi ir jo disidentinė veikla. Pradžioje gyvenome Kaišiadorių gatvėje, Aukštuosiuose Šančiuose, pas mamos seserį Bronislavą, mažame 7 kvadratinių metrų kambarėlyje – penki žmonės. 1965 metais gavome komunalinį butą Vilijampolėje, Vytenio gatvėje. Aš mokiausi Kauno 21, vėliau 24 vidurinėje, kurią ir baigiau.