Vilijai Targamadzei užtenka vien būti Lietuvos piliete, kad siektų savo Tėvynėje prisidėti prie teisinės-demokratinės valstybės kūrimo.
V. Targamadzė yra mokslininkė (paskutinė darbovietė – Vilniaus universitete, profesorės pareigos), taigi analizė ir sintezė nėra jai svetima, taip pat ir įžvalgos, projektavimas kintančioje aplinkoje.
Jai priimtina argumentuota kalba, o ne grindžiama emocijomis ir/ar menkavertėmis ambicijomis. Tuščiakalbius, jos nuomone galima vertinti kaip laiko vagis.
Vadybinio darbo patirties taip pat turi – dirbo prodekane, prorektore. Politikoje taip pat ne naujokė – buvo Švietimo tarybos pirmininkė prie LRS, Europos edukacinio tinklo valdybos narė (EUNEC) ir pan. Tiesa, tai švietimo politikos ir administravimo sritis.
„Tikiuosi, kad mano qualia (sąmoninga patirtis) bus naudinga, jei sugebėsiu ją tinkamai panaudoti ir plėtoti įvairesnėse veiklose“, – sako V. Targamadzė.
Kokia yra ta valstybė, kurią įsivaizduojate?
Valstybė, kurioje žmogus galėtų jaustis ganėtinai visavertiškai. Taigi – Gerovės valstybė. Tiesa, gal kiekvienas iš mūsų Gerovės valstybės sampratoje dedame ir savus akcentus, bet man Gerovės valstybė yra gėris.
Dėl jo taip pat reikia susitarti, o ne panirti į įvairias interpretacijas ar deklaruoti lozungines frazes. Interpretacijos gali būti, bet tam tikrame turinio lauke. Aš nemanau, kad Gerovės valstybė yra kaip filosofo T. Kampanelos utopinis romanas „Saulės miestas“. Ji galėtų būti kuriama, jei būtų aiškiai susitarta dėl jos sampratos ir būtų daugiau santalkos, o ne susipriešinimo, etc.
Ideologiniai ir pasaulėžiūriniai skirtumai neišvengiami, bet nedera pamiršti, kad skirstymas į „mes“ ir „jie“ skatina destrukciją. Todėl reikalinga telkianti lyderystė, o jos, deja, stokojama.
Pasigendame ir komandinio darbo. Tiesa, jo yra, bet gal kitame turinio kontekste – kiltis iš žodžio „komanduoti“ arba prisidengiama komandinio darbo imitacija.
Ko tikitės iš savęs?
Keistai įdomus klausimas. Iš savęs galima tikėtis daug ko. Matyt, nesiplėtodama atsakysiu taip: tvirto moralinio stuburo ir prasmingų įžvalgų bei sprendimų.
Kodėl pasirinkote eiti į politiką? Koks pagrindinis Jūsų tikslas? Kokie prioritetiniai darbai?
Kadangi mano diplomas yra biologijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojos ir daktaro bei habilituoto daktaro disertacijas apsigyniau iš socialinių mokslų srities (edukologijos krypties) bei dirbdama Pedagogikos mokslinio tyrimo institute kartu su habil. dr. Meile Lukšiene, taip pat įvairiuose universitetuose gilinausi į švietimo sritį, kuri yra neatsiejama ir viešosios politikos dalis, tai mano skatulys buvo aiškių siekių švietime neįvardinimas ir nesusitelkimas jų įgyvendinimui.
Kitaip tariant, pokyčių švietime inicijavimas tapo atskirų asmenų ar jų grupės įnoriu. Pamirštama, kad tai yra valstybinio lygmens prioritetas, dėl kurio reikia susitarti. Tai ir 2019 m. Vilniaus universitete Consilium educationis metu susiorganizavome ir pasirašėme kreipimąsi į Prezidentę, LRS, LRV, politines partijas.
Pirmasis atsiliepė LSDP pirmininkas G. Paluckas ir vyko parlamentinių partijų bei švietimo ekspertų, tėvų ir kitų organizacijų darbas. Oficialiai nedalyvavo LVŽS, o, prieš pat atiduodant LRS frakcijose svarstyti galutinį tekstą, Tėvynės sąjunga atšaukė savo deleguotą narį. Tai ir prasidėjo Nacionalinio susitarimo klejonės, kurios tebesitęsia iki šiol.
Į politiką pasiryžau eiti sunkiai, nes man patiko akademinė veikla, o ir tarptautinio pripažinimo kraitelė didėjo. Bet sprendimas priimtas.
Kodėl socialdemokratai?
Nekart sakiau, kad rugpjūčio 4 dieną, atsisakius prof. R. Lazutkai dalyvauti rinkimuose, aš buvau pakviesta. Turėjau vieną dieną pagalvoti – 6 diena buvo paskutinė dokumentų pateikimo diena. O sutikau, nes nėra svetimas socialinis jautrumas ir daugelis programinių nuostatų neprieštaravo mano pasaulėžiūrai, tačiau yra ir diskutuotinų vietų.
Koks žmogus Jums yra autoritetas/siekiamybė?
Žmogus visada yra žmogus. Jis turės stiprybes ir silpnybes. Galima jį nupiešti kaip idealą, bet vieno tikrai neturiu. Tačiau man priimtina nemažai Sokrato minčių, pavyzdžiui, „Didžiausia išmintis – skirti gėrį nuo blogio.“
Kokios ateities palinkėtumėte visiems?
Norėtųsi, kad partijos narių ar kitų grupių sambūris virstų santalka, orientuota į Gerovės valstybės kūrimą, žmogų. Nesvetimas būtų komandinis darbas ir strateginis projektavimas, neįklimpstant į praeities akivarus ar asmenines menkavertes ambicijas, o koncentruojantis į kūlgrindą.
Be to, nesinorėtų , kad Lietuvos politiniame gyvenime būtų vadovaujamasi tokia demokratijos samprata – yra dvi nuomonės: viena mano, o kita neteisinga. Tiesiog linkiu daugiau susitelkimo į esminius dalykus ir emancipuotos modernizacijos tam tikrame ideologiniame lauke.
