Tadas Vinokur. „Wolt“ ir „Bolt“ darbuotojų išnaudojimas: ar pagaliau pažabosime?

Tadas Vinokur. „Wolt“ ir „Bolt“ darbuotojų išnaudojimas: ar pagaliau pažabosime?

Ar kada nors esate užsisakę maistą iš savo mėgstamo restorano su „Wolt“ ar „Bolt“ programėle? Galbūt išsikvietę „Bolt“ automobilį trumpam pavėžėjimui? Jei atsakėte „taip“, esate susidūrę su vadinamaisiais „platformų darbuotojais“ (jie dažniau vadinami „partneriais“), dirbančiais įmonėse, kurios su jais neturi tiesioginio kontakto. 

Tokiu būdu įsidarbinusių darbuotojų Lietuvoje vis daugėja – platformų darbuotojai jau yra įprastas mūsų gatvių ir kelių reginys. Tai – naujas, patraukliai skambantis darbo ar net gyvenimo būdas, suteikiantis darbuotojui laisvės ir lankstumo. Bet ar tikrai? Jei tai – išsvajotoji XXI a. „gig economy“, kodėl girdime apie „Bolt“ vairuotojų ir kurjerių streikus, piktinimąsi mažėjančiais atlyginimais ir prastomis darbo sąlygomis? Apskritai, kuriai pusei yra labiau naudingas šis platforminio darbo augimas – dirbantiems ar darbdaviams?

Lietuvoje galiojantis darbo kodeksas nėra tinkamai parengtas sureguliuoti platformų darbuotojų ir jų darbdavių santykius, tad šios įmonės lengvai pasinaudoja „pilkosiomis zonomis“. Jos išvengia teisinės atsakomybės dėl darbuotojų darbo sąlygų ar kitų darbo metu iškilusių problemų, kadangi, kaip jau minėjau, čia dirbantys žmonės laikomi ne „darbuotojais“, o individualią veiklą atliekančiais „partneriais“. Jie dirba be garantijų – sveikatos draudimo, galimybės kaupti senatvės pensiją ar gauti nedarbingumo pažymėjimą. Dar blogiau: jų darbas yra labai nepastovus – darbuotojui nėra aišku, ar jis tam tikrą dieną galės dirbti, o gal turės savaitę ar net ilgiau sėdėti namuose ir gyventi savo sąskaita. 

Toks neapibrėžtas, nestabilus gyvenimas ir jame atsidūrę darbuotojai yra apibūdinami „prekariato“ (angl. k. precariat) sąvoka. Kitaip nei „tradicinėse“ darbovietėse dirbantys darbuotojai, prekariatas paprastai negali atsiremti į profsąjungas, pagrindinę instituciją, kurios tikslas yra kovoti su tokiu darbuotojų išnaudojimu. Taigi, kur ta išsvajotoji „individualaus verslo laisvė“, kai vieną dieną dirbi viršvalandžius, o kitą – turi išeiti priverstinių nemokamų atostogų?

Problema aiški, aiškus ir sprendimas – platformų darbuotojai atlieka tokį pat svarbų darbą, kaip ir kiti darbo rinkos dalyviai, tad jų, kaip ir kitų darbo rinkos dalyvių, darbo santykiai turi būti aiškiai sureguliuoti. Tuo jau kelis metus užsiima Europos Sąjunga, ir šiais metais, Europos Parlamento ir Europos Tarybos derybininkai pasiekė susitarimą dėl Platforminio darbo direktyvos, kurios tikslas yra būtent tai – tinkama platforminio darbo klasifikacija ir platformų darbuotojų teisių užtikrinimas.

Ką skelbia ši direktyva? Visų pirma, joje yra aiškiai deklaruojama, kad platformų darbuotojai nėra tik verslo partneriai, - jų veikla turi pakankamai darbo santykių požymių. Taigi darbo santykiai santykiai turi būti taip sureguliuoti, o darbuotojams turi būti suteikiama galimybė ginti savo teises. Apibrėžiami penki kriterijai, pagal kuriuos darbuotojo veikla, atitinkanti bent dvi iš jų, gali būti klasifikuojama kaip su darbo sutartimi susijęs darbas. Šiems darbuotojams turi būti suteikiamos visapusiškos galimybės ginti savo teises pagal egzistuojančius ES įstatymus. Platforma, įdarbinanti šiuos darbuotojus, gali tai ginčyti, tačiau, jei ji negali įrodyti, kad jos sutartis su darbuotoju yra nedarbinė sutartis tarp lygius pajėgumus ir teises turinčių pusių, ji turės šią sutartį pripažinti darbo santykiais. Trumpai tariant, teisinė atsakomybė kris ant platformų pečių, kurios turės įrodyti, kad sutarties sąlygos negali būti interpretuojamos kaip darbo santykiai. 

Kova už platformų darbuotojų teises dar nėra baigta – iš Europos Sąjungos ji persikelia į nacionalinį lygį. Platforminio darbo direktyva artimiausiu metu pasieks valstybių narių parlamentus, taip pat ir Lietuvos Respublikos Seimą. Tikslesnis šios direktyvos tikslų įgyvendinimas ir vykdymas jau priklausys nuo to, kaip juos interpretuos valstybių narių įstatymai, tad neabejotina, kad verslo interesas – kuo labiau šias apsaugas susilpninti per įtaką mūsų parlamentarams. Verslams svarbu, kad jie patys atsiriektų kuo didesnę pelno dalį, o platformų darbuotojai būtų kuo mažiau apsaugoti nuo išnaudojimo, kad jie liktų „prekariatu“.

To mes negalime leisti – jei ne šis, tai kitas Seimas būtinai turi sekti Europos Sąjungos pavyzdžiu ir pripažinti, kad platformų darbuotojai irgi yra darbuotojai, turintys teises ir socialinę apsaugą. Jie turi būti apsaugoti nuo platformų savivalės, o tai padaryti galima įstatymais užtikrinant geresnes jų darbo ir gyvenimo sąlygas.

Close