Tadas Vinokur ir Remigijus Motuzas. Konservatorių užmojis uždaryti regionų gimnazijas – kelias į pragaištį


Tadas Vinokur ir Remigijus Motuzas. Konservatorių užmojis uždaryti regionų gimnazijas – kelias į pragaištį


„Regionai tapo viešųjų paslaugų dykumomis”, – tokius ir panašius skundus nuolat girdime iš gyventojų. Ir pagrįstai, mat šiandien konservatorių ir liberalų reformos toliau didina atstumą tarp Lietuvos miestų centrų ir periferijų. Ir tai nėra kažkoks abstraktus atstumas, kurį gali matuoti kilometrais, tai – atstumas, kuris lemia, kaip ateityje gyvens žmonės, t.y. kaip ir kur jie gydysis, mokysis, keliaus iš taško A į tašką B, ar sieks socialinės paramos. Deja, šis atstumas nenumaldomai auga. Tą visai neseniai mums griežtai priminė ir naujausia Europos Komisijos (EK) rekomendacija Lietuvai. „Nuo ekonominių centrų nutolusioms savivaldybėms darosi vis sudėtingiau užtikrinti prieigą prie kokybiškų viešųjų paslaugų”, – rašo EK.

Antai pažvelkite į švietimo sektorių – šiandien švietimo centralizacija, arba švietimo paslaugų iškeldinimas iš regionų, įgauna pagreitį. Vis daugiau kaimiškų gimnazijų yra likviduojamos, mat jos neatitinka Vyriausybės priimtų reikalavimų. Ką konkrečiai turime galvoje? Ogi 2023 metų gruodžio 20 dieną LR Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo patvirtino mokyklų tinklo kūrimo taisykles. Šios taisyklės numato, kad gimnazijoms teks reorganizuotis į pagrindines mokyklas, jeigu jų vyresnėse klasėse (vienuoliktoje ir dvyliktoje) nepavyks surinkti po 21 ar daugiau mokinių. Kalbant konkrečiai, gimnazijos bus priverstos tapti kitų įstaigų filialais arba užsidaryti. O ten besimokantys vienuoliktokai ir dvyliktokai bus priversti keliauti kelias dešimtis kilometrų iki kitos ugdymo įstaigos.

Ką norėjo pasiekti šios reformos iniciatoriai? Anot jų, mažose klasėse neįmanoma užtikrinti mokymosi kokybės, o štai geresnėse rajono mokyklose jie turės priėjimą prie kokybiškesnio išsilavinimo, geriausių rajono mokytojų ir geriausių mokymosi priemonių. Tačiau visa tai – tik iš piršto laužtas mitas. Realybėje PUPP rezultatų statistika tarp skirtingų savivaldybių rodo, kad mokyklos, kurios persitvarkė pagal kiekybinius tinklo kriterijus, nepasiekia aukštesnių mokymosi rezultatų. Šių faktų nenuginčysi.

Maža to, gimnazistų klasių perkėlimas į rajonų centrus reiškia, kad periferijose gyvenantys jaunuoliai turės praleisti net kelias valandas važiuodami į mokyklą. Tai, akivaizdu, reikšmingai keis jaunuolių gyvenseną, jų dienotvarkę, taigi, galimai darys neigiamą įtaką ir jų mokymosi rezultatams bei tolesnei šių jaunuolių karjerai. Verta susimąstyti ir apie jaunuolių motyvaciją tęsti mokslus, t.y. tolstant švietimo paslaugoms, galimai daugės tokių mokinių, kurie apsispręs nebetęsti vidurinio išsilavinimo. Vis daugiau mokinių tiesiog iškris iš švietimo sistemos dar nepasiekę finišo. 

Šioje vietoje reikėtų priminti, kad pagal LR Konstituciją ugdymas yra privalomas iki 16 metų, tačiau šios reformos iniciatoriai nesuka galvos, kaip apsunkintas mokymo įstaigos pasiekiamumas paveiks jaunuolių sprendimus toliau tęsti ar mesti mokslus. Jokie tyrimai šiuo klausimu nebuvo padaryti. Jau nekalbame apie gimnazijų uždarymo neigiamą įtaką regionų bendruomenėms apskritai – juk taip bus paprasčiausiai žlugdomi regioniniai kultūros, sporto centrai. Taigi ir toliau kursime „dviejų greičių“ švietimo sistemą: didesni miestai galės didžiuotis stipria švietimo infrastruktūra, o mažesniuose gyventojai bus palikti prie suskilusios geldos. Automatiškai mažės žmonių (ypatingai jaunų) norinčių  gyventi regionuose skaičius.  

Ar susimąstėte, kur tai mus nuves? Jau dabar matome, kad švietimo sektorius yra privatizuojamas (valstybės investicijos į privačias mokyklas kiekvienais metais auga eksponentiškai) ir ši tendencija tik stiprės. Jeigu nepasakysime griežto STOP konservatorių vykdomai ydingai švietimo reformai. Matome, kad kai kurios savivaldybės iš desperacijos finansuoja korepetitorių paslaugas savo moksleiviams, nes nacionalinė švietimo sistema yra nebepajėgi adekvačiai paruošti jaunų žmonių egzaminams. Taigi privatizuojama švietimo sistema paprasčiausiai valgo pati save. Užuot sprendę sistemines švietimo prieinamumo problemas, konservatoriai tikisi visa tai užlopyti, paslėpti, atidėti blogiausias pasekmes į ateitį. Tačiau realybė – akivaizdi: tokia švietimo politikos strategija anksčiau ar vėliau nuves mus prie liepto galo – mokinių švietimo pasiekimai ir jo sėkmė ateityje bus visiškai priklausomi nuo mokinių tėvų finansinės padėties.

Tačiau grįžkime prie gimnazijų – kokie kiti motyvai skatina konservatorius retinti gimnazijų tinklą? Kalbama apie kaštų taupymą, esą gimnazijų uždarymas leis sutaupyti švietimo sistemai ir savivaldybėms pinigų. Ar tikrai? Vien tik naujų mokyklinių autobusų pirkimui reikės 26 milijonų EUR, tuo tarpu 15 milijonų EUR reikės atleidžiamų mokytojų išeitinėms išmokėti ir 8 milijonų EUR naujiems mokytojams pritraukti. Naujų etatų sujungtose ugdymo įstaigose sukūrimas taip pat kainuos. Tiek filialo, tiek gimnazijos išlaikymo kaštai iš esmės yra panašūs ir nėra aišku, ar gimnazijas pavertus filialais iš tiesų bus sutaupyta lėšų. Prisiminkime, kad  gimnazijai tapus kitos įstaigos skyriumi vis tiek tą skyrių reikės išlaikyti. O kas administruos tą skyrių? Jeigu buvusi gimnazijos administracija po sujungimo nebeturės įgaliojimų prižiūrėti skyriaus mokinių elgesio, lankomumo, žalingų įpročių, pavėžėjimo, maitinimo ir kt., tai naujoji administracija bus per toli, kad visa tai galėtų daryti tinkamai ir efektyviai. Taigi galima drąsiai sakyti, kad šios reformos iniciatoriai neįvertino kaštų, kurie bus reikalingi, norint įgyvendinti nutarimą – užtikrinti kokybišką administravimą, naujų etatų sukūrimą, mokinių pavėžėjimą ir t.t.

Be švietimo kokybės regionuose kritimo ir didelių reformos įgyvendinimo kaštų taip pat turime galvoti ir apie blogėjančią demografinę situaciją Lietuvoje, t.y. privalome atsakyti į klausimą, kaip ši reforma paveiks šeimų apsisprendimą kurti gyvenimą atokesnėse Lietuvos vietovėse. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog šeima, matydama, kad švietimo paslaugos tolsta, nenorės atokesnėje vietoje planuoti savo gyvenimo. Šeimos paprasčiausiai kurs savo gyvenimus ten, kur galimybės gauti gerą išsilavinimą jų vaikams bus garantuotos. Tad peršasi išvada: jeigu neatsisakysime tokių Vyriausybės reformų, regionai toliau tuštės. Vyriausybė neįvertino ir realių savivaldybių galimybių pertvarkyti gimnazijas per tokį trumpą laiką. Nutarimas numato, kad dalis reformos turi būti jau įgyvendinta iki šių metų rugsėjo pirmos dienos. Visiškai akivaizdu, kad didelė dalis savivaldybių paprasčiausiai nespės to padaryti, todėl valdantieji konservatoriai bus priversti  atsitraukti. O tai – tik dar vienas įrodymas, kad šios Vyriausybės sprendimai švietimo srityje nėra aptarinėjami su vietos bendruomenėmis. 

Tad pabaigai norisi paklausti: kodėl konservatoriai ir liberalai ėmėsi naikinti gimnazijas? Juk nėra jokių įrodymų, kad šis sprendimas padidins švietimo kokybę, ar sutaupys valstybei bei savivaldybėms lėšų. Lieka tik vienas paaiškinimas: šiandien politikoje vyrauja buhalterinis požiūris į viešąjį sektorių. Tikimasi, kad sistemą centralizuojant, viešojo sektoriaus išlaikymas bus pigesnis. Tačiau realybė yra kitokia: centralizavimas, skurdinimas ir privatizavimas pridarys nepataisomos žalos mūsų bendruomenėms – toliau augs atskirtis, tuštės regionai, o viešųjų paslaugų kokybė ir žmonių pasitikėjimas viešuoju sektoriumi vilksis žeme. Atėjo laikas keisti kryptį.

Close