Tadas Vinokur. Būsto kainų katastrofa: kodėl premjerės patarėjas R. Kuodis meluoja apie būsto politiką? 


Tadas Vinokur. Būsto kainų katastrofa: kodėl premjerės patarėjas R. Kuodis meluoja apie būsto politiką? 


Naujai paskelbtas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) tyrimas dar kartą atkreipė dėmesį į visiems gerai žinomą problemą – būsto kainos Lietuvoje muša visus rekordus ir žmonės nori pokyčių. Kalbant konkrečiai, daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų pasigenda įperkamo, prieinamo būsto. Pagrįstas šis lūkestis, ar ne? Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje, skirtingai nei kitose ES šalyse, valstybė visiškai neinvestuoja į prieinamą būstą, mano galva, toks žmonių lūkestis atrodo visiškai pagrįstas. Jiems, matyt, jau pabodo „prabangių“ 1 kambario butų skelbimai, kuriuose virtuvė, tualetas ir miegamasis yra toje pačioje erdvėje.

Tačiau yra manančių ir kitaip. Antai premjerės patarėjas, ekonomistas Raimondas Kuodis savo Facebook profilyje pareiškė, kad bet kokios kalbos apie prieinamo būsto politiką yra pigus populizmas, o žmonės, norintys turėti prieinamą būstą, gali nusipirkti pigų sklypą toliau už miesto ir dirbti nuotoliu. Kitaip tariant, R. Kuodžio teigimu, viskas su mūsų būsto rinka yra gerai – būsto kainų krizė, suprask, yra tik sufantazuotas miražas, o sakantys kitaip yra populistai. Ir štai mes matome didžiausią problemą, su kuria susiduriame, bandydami kalbėti apie ydingą būsto politiką Lietuvoje, t.y. įtakingų ekonomistų ir politikų tyčinis apsisprendimas sakyti netiesą.

Norisi paklausti R. Kuodžio, kaip čia atsitiko, kad Lietuva, it juoda avis visoje Europoje, absoliučiai nedalyvauja būsto rinkos formavime? Kodėl būtent čia, kaip mums vis primena Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kainų šuoliai yra patys drastiškiausi? Ar mūsų išskirtinumas būsto kainų atžvilgiu – duotybė, ar nulemtas realių sprendimų? Kiekvienam pastudijavusiam europinę būsto politikos praktiką taps aišku, kad Lietuva yra it balta varna – vienintelė šalis, kurioje valstybė ir savivaldybės neturi absoliučiai jokių įrankių, kurie leistų paspausti būsto kainas rinkoje.

Kodėl tai yra blogai? Todėl, kad šiandien būstas Lietuvoje yra vystomas tik pagal vieną principą – pelno nekilnojamojo turto vystytojams didinimą. Todėl dabar turime situaciją, kai kainos muša rekordus, būstas tampa neįperkamas, pardavimai stoja, o vystytojai net neskuba sumažinti kainų, nes per pastaruosius metus jų pelnai siekė stratosferą. „Būsto rinkos aktyvumui mažėjant, butų pardavimų kainos sugeba paaugti“ – tokios ir panašios antraštės vis primena apie protu nesuvokiamą, net – absurdišką, situaciją mūsų būsto rinkoje. Ar tai nėra krizė? Mano galva, tai yra aiški indikacija, kad mūsų būsto rinka serga sunkia liga. 

Pasakysiu paprastai: jeigu dirbančios ir gerą išsilavinimą turinčios jaunos šeimos, jauni profesionalai, studentai ir socialiai pažeidžiami asmenys neišgali įsigyti ar išsinuomoti būsto, tai yra ne jų problema, o ydingos būsto rinkos. Tą patį, tik kitais žodžiais, pabrėžia ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), vis primindama mums, kad būsto prieinamumo klausimus reikia spręsti strateginiu lygmeniu ir sutelktai formuoti į pasiūlą nukreiptą politiką. Ką tai reiškia konkrečiai? Savivaldybės, kartu su nacionalinės valstybės pagalba, turi pradėti didinti prieinamo būsto pasiūlą, t.y. investuoti į municipalinį, savivaldybės būstą. Jeigu tokio būsto fondas būtų pakankamai didelis, jis taptų efektyviu įrankiu, leidžiančiu suvaldyti drastiškus būsto kainų šuolius ir užtikrinti būsto prieinamumą mažiau pasiturintiems gyventojams.

Dabar gi būsto rinka įtakingų ekonomistų yra pristatoma kaip šventa karvė, kurios šiukštu negalima liesti. Jeigu taip yra, kodėl visos išsivysčiusios Europos šalys sėkmingai dalyvauja būsto rinkos formavime? Antai 60 proc. Vienos gyventojų gyvena būstuose, kurių nuomos kaina yra kontroliuojama. Kitaip tariant, šis miestas gali pasirūpinti, kad NT kainos mieste nešoktų pernelyg aukštai. Amsterdamas – taip pat puikus pavyzdys. Čia net pusė miesto gyvenamųjų būstų priklauso savivaldybei, kuri gali užkirsti kelią būsto kainų ekstremumams. Galime prisiminti ir Berlyną, beveik keturių milijonų populiacijos dydžio miestą, kuriame net trečdalis gyventojų gyvena socialiniame būste. Panašią, į būsto prieinamumą orientuotą, būsto politiką taip pat vykdo Suomija, Švedija, Danija, Belgija, Prancūzija ir kitos Europos šalys.

Tik Lietuvoje būstas yra suprantamas kaip kažkokia nepasiekiama privilegija, kurią gali įpirkti tik didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Tik Lietuvoje nuomonės formuotojai nesiliauja ginti vyraujančio „džiunglių kapitalizmo“ ir situacijos, kuomet skelbimuose žmonės už 600 EUR  nuomojasi kažkokias apgailėtinas kamurkes. 

Ir štai kyla kitas klausimas: ar mokytojai, gydytojai, pareigūnai, slaugytojai, kultūros darbuotojai, valstybės tarnautojai ir kiti viešajame sektoriuje dirbantys žmonės yra ta visuomenės dalis, kuri nusipelnė kokybiško prieinamo būsto didmiesčiuose? Mano galva, taip. Deja, šiandien šių profesijų atlyginimai dažnai yra nepakankami įsigyti padorų būstą mieste. Tad ar tikrai norime gyventi visuomenėje, kurioje vertingiausių profesijų atstovai turi metų metus taupyti pirmajam įnašui, o gavę paskolą – mokėti didžiules palūkanas ir saugoti kiekvieną centą? Ar mūsų valstybė nesugeba daugiau? Pabrėžiu: ši situacija yra nenormali ir, kaip jau minėjau, didžioji dalis ES šalių elgiasi visiškai kitaip.

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas, po daugelio socialdemokratų kreipimųsi, pradėjo domėtis būsto neprieinamumo problema, tačiau ligšiol jo pasiūlyti sprendimai yra paprasčiausiai nepakankami. Ministro siūlymai yra nukreipti į paramą perkantiems būstą, o juk tai gali sukurti ir atvirkščią rezultatą, t.y. kilstelėti būsto kainas ir sumažinti būsto prieinamumą. Kitaip tariant, būsto kainų krizę reikia spręsti iš esmės – sudaryti sąlygas savivaldybėms reikšmingiau dalyvauti NT rinkoje. Kaip tai padaryti konkrečiai? 

Pirmiausia, turėtume dalį valstybei priklausančių žemės plotų atiduoti savivaldybėms, kad čia būtų statomas ekonominės klasės municipalinis būstas. Taip pat turėtume steigti atskirą nekilnojamojo turto vystymo fondą, skirtą investuoti į municipalinį būstą šalyje (panašų vaidmenį Vokietijoje atlieka valstybinis investicinis bankas KfW). Reikia sukurti ir NT investicinį fondą (angl. Real estate investment trust), kuris ne tik nukreiptų lėšas į municipalinio būsto statybą, bet taip pat taptų patraukliu investiciniu įrankiu, norintiems investuoti į NT rinką. Būtina svarstyti ir būsto statybos kooperatyvų modelio pritaikymą Lietuvoje – tokie modeliai jau veikia kitose ES šalyse.

Galimų sprendimų yra ir daugiau, tačiau, prieš pradedant juos įgyvendinti, reikia suprasti, kad būsto kainų krizė yra mūsų ydingos būsto politikos pasekmė. Ne kažkokia duotybė, o pasekmė. Taigi turime atsikratyti viešojoje erdvėje vyraujančios ypač bukos retorikos apie būsto rinką, kurios esą „negalima suvaldyti, nes laisva rinka diktuoja kainas“. Taip, Lietuvoje „džiunglių kapitalizmas“ – realybė, tačiau didžiojoje dalyje ES šalių valstybė ir savivaldybės rūpinasi, kad kainos nebūtų drastiškos, nes būstą supranta ne kaip privilegiją, o kaip žmogaus teisę. Todėl visų laisvos rinkos apologetų prašyčiau šiek tiek įsigilinti – imkite į rankas knygą ir paanalizuokite Europos būsto politikos praktikas. Skambėsite šiek tiek intelektualiau.

Close