Svetlana Grigorian. Lietuvos sporto bedugnė

Svetlana Grigorian. Lietuvos sporto bedugnė

2020 m. Tokijo olimpinės žaidynės atskleidė tikrąją situaciją, kurioje šiandien yra Lietuvos sportas. Ir nors Švietimo, mokslo ir sporto ministrė sako, jog Lietuvos sportas yra „sudėtingoje situacijoje“ ar „duobėje“, manau, jog yra kur kas blogiau.  Jei ne veteranės, olimpinės čempionės Lauros Asadauskaitės geležinėmis valios pastangomis iškovotas penkiakovės sidabro medalis,  2020 m. Tokijo olimpinės žaidynės Lietuvai galėjo baigtis visai be aukščiausių apdovanojimų. Čia jau ne „duobė“, o visa bedugnė.

Džiaugiuosi, kad ministrė kalba apie Lietuvos aukšto meistriškumo sportą ištinkančią agoniją, tačiau neramina kelias, kuriuo ministrė iš akligatvio planuoja bandyti vesti Lietuvos sportą. Labiausiai nerimą kelią išsakytos mintys, kad Lietuva turi koncentruotis prie 10 prioritetinių sporto šakų, skirdama joms ne tik didžiausią dėmesį, tačiau ir finansavimą.  Ši situacija labai panašėja į „Tūkstantmečio“ gimnazijų projektą, kuomet planuojamos steigti prestižinės valstybinės mokyklos, greičiausiai, prieinamos tik išrinktiesiems.

Kas lemia susiklosčiusią situaciją? Viskas susiveda į dvi problemas, su kuriomis šiandien susiduria Lietuvos sportas: politinių ambicijų ir kompetencijų stoka bei finansavimo trūkumas.

Lietuvos sporto federacijų sąjunga vienija 73 nacionalines sporto šakų federacijas, taip pat yra federacijų, kurios šiai sąjungai nepriklauso. Siūlymas išskirti 10 prioritetinių sporto šakų yra diskriminacinis ir į paraštes nustumsiantis keliasdešimt įvairių sporto šakų federacijų. Gabius vaikus tėvai ves ne į tuos užsiėmimus, kurie vaikui patinka, tačiau į tuos, kurie labiau finansuojami valstybės. Nežinau pagal ką ketinama atrinkti prioritetines sporto šakas, bet jau dabar akivaizdu, kad toks sprendimas neigiamai paliestų fechtavimo, futbolo, tinklinio, teniso ar tarkim šaudymo federacijas.

Džiaugiuosi, kad galų gale pradėta kalbėti ir apie sporto federacijų stiprinimą. Bent jau iš ministrės kalbų supratau, kad bus griežčiau kontroliuojama, kaip ir kur sporto federacijos leidžia valstybės biudžeto lėšas, bus siekiama labiau prisidėti prie aiškesnio federacijų tikslų formulavimo. Labai tikiuosi, kad tokie konfliktai, kaip keletą metų besitęsiantys karai šalies dziudo bendruomenėje, galiausiai bus pradėti spręsti įsikišant valstybei, o nepalikti likimo, tiksliau atskirų funkcionierių valiai.

Išskiriamos ir sporto infrastruktūros problemos, kurios dažnais atvejais, labiau nei akivaizdžios. Aukščiausio meistriškumo sportininkai priversti sportuoti mokyklų salėse ar jų stadionuose, dar kiti, sąlygų tinkančių aukščiausio lygio treniruotėms ieško užsienio sporto bazėse. Išskiriamos ir aukščiausio lygio trenerių ruošimo problemos. Ir visa tai susiveda į dvi dideles problemas, su kuriomis šiandien susiduria Lietuvos sportas: politinių ambicijų ir kompetencijų stoka bei finansavimo trūkumas.

Jei politinių ambicijų, vertybių ar siekių klausimą galima išspręsti jau kitų rinkimų metų, su finansavimu reikėtų paskubėti. Daugiau kaip aštuonis metus nedidėjęs finansavimas aukšto meistriškumo sportui yra pati didžiausia bėda, kurią reikia spręsti nedelsiant. Suplanavus pakankamą finansavimą sporto sektoriui, būtų galima išspręsti aukščiau minėtas sportą kamuojančias bėdas. Tiek infrastruktūros klausimai, tiek sportininkų ar trenerių ruošimas, sportininkų stipendijos yra paprasčiausias finansavimo klausimas.

Sporto įstatymo pakeitimo projektas apie kurį kalba ministrė, toli gražu neišjudins seklumoje užstrigusio aukšto meistriškumo sporto laivo. Priėmus minėtas įstatymo pataisas finansavimas aukšto meistriškumo sportui didėtų nuo 7 iki 14 milijonų eurų per metus, tačiau ir tai tėra tik mažas žingsnis į priekį gelbėjant Lietuvos sportą.

Finansavimas sportui turėtų būti gerokai didesnis. Kalbant apie finansavimo šaltinius, jais galėtų būti valdininkų stalčiuose užstrigęs cukraus mokestis ar net tas pats automobilio taršos mokestis.

Jei dabar sportas dalinai finansuojamas iš sveikatą nuodijančių rūkalų ir alkoholio akcizų, dalis finansavimo galėtų būti skiriama ir iš taršos mokesčio. Lietuvoje registruota daugiau kaip du milijonai automobilių, kurie jau artimiausiu metu bus apmokestinti nauju taršos mokesčiu. 10 eurų nuo už kiekvieną automobilį sumokėto mokesčio kasmet galėtų būti skiriami Lietuvos sportui ir tai jau būtų ženkli dvidešimties milijonų suma, kuri padėtų spręsti beveik visas minėtas sporto problemas.

Svetlana Grigorian yra Lietuvos socialdemokratų partijos prezidiumo narė, Palangos miesto skyriaus pirmininkė

Susiję straipsniai

Close