Simona Damulienė. Žmogus, kurį verta pamėgdžioti

Simona Damulienė. Žmogus, kurį verta pamėgdžioti

Esminis laikotarpis žmogaus gyvenime, kurio metu formuojasi pasitikėjimas savimi, etiškumas, gebėjimas spręsti problemas, yra iki penkerių metų. Tyrimais nustatyta, kad ankstyva vaikystė yra optimaliausias laikas ir savikontrolės, iniciatyvumo bei komandinio darbo įgūdžiams formuoti. Kuo anksčiau vaikas pradedamas kryptingai ugdyti, tuo geresni jo pasiekimai vyresnėse klasėse.

Tad, kalbėdami apie švietimo sistemos reformą, pirmiausiai turime kalbėti apie ikimokyklinio ugdymo programų keitimą. Permainos, kaip vilnijančios bangos vandenyje, turi kilti iš centro ir plėstis nuosekliai į bendrąją ugdymo programą, profesinį mokymą bei studijas aukštosiose mokyklose.

Kalbant apie pradžių pradžią, pirmasis klausimas: jei žinome ir suprantame naudą, kodėl Lietuvoje ikimokyklinis ugdymas vis dar nėra privalomas? Turime didinti švietimo sistemos aprėptį, ypač dėl regionų. Pasak Švietimo ministerijos, vaikų įsitraukimas į ikimokyklinį ugdymą mieste, yra dvigubai didesnis nei kaime. Didžioji dalis Europos šalių jau įgyvendino ankstyvojo vaikų ugdymo reformas. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje visuotinis privalomas ikimokyklinis ugdymas nuo trejų metų įteisintas 2017 metais. Toks sprendimas reikalingas ir mūsų šaliai, tačiau gret privalo būti įgyvendintos ir ugdymo kokybės gerinimo priemonės.

Ką turime dabar? Neretai perpildytas darželių grupes, lyg kareivėlius dresuojamus vaikus, kurie vardan tvarkos bei ramybės privalo išmokti viską daryti ir norėti to paties vienu metu. Dar turime auklėtojas, kurias beveik galime įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Remiantis Švietimo ministerijos duomenimis, pedagoginio personalo amžiaus vidurkis maždaug 48 metai. Kiek daugiau nei ketvirtadalis ikimokyklinio ugdymo įstaigų auklėtojų, pedagogų ir meninės raiškos mokytojų yra iki 40 metų amžiaus.

Pagal tarptautinių organizacijų rekomendacijas, švietimas Lietuvoje nėra tinkamai finansuojamas. Įsipareigojimą NATO, skiriant gynybai 2 proc. BVP, įgyvendinti pavyko ir dar judama šios dalies didėjimo linkme. Tuo tarpu rekomenduojamų 6 proc. BVP švietimui niekaip nepasiekiame. Situaciją blogina ir tai, kad gana didelė dalis visų lėšų skiriama infrastruktūrai, o ne ugdymui.

Pagal LR švietimo įstatymą, vienas švietimo sistemos principų yra lygios galimybės. Ar tikrai Vilniaus ir Panemunės arba teisėjos ir kasininkės vaikai turi vienodas galimybes? Tiek gyvenamoji vieta, tiek šeimos biudžetas pakylėja vienus aukščiau nei kitus. Taip formuojama socialinė nelygybė, atsiranda atskirtis tarp miestų, tarp mokyklų, tarp vaikų... Išeina, kad jų raida priklauso nuo tėvų finansinės padėties.

Tik per pinigus pasiekiamos privačios ugdymo įstaigos su naujausiomis ugdymo programomis, platesnės neformalaus ugdymo galimybės ar įkandami samdomi korepetitoriai, lemia geresnius pažymius ir dar didesnę socialinę bei ekonominę atskirtį ateityje. Būtent šie moksleiviai vėliau gauna ir nemokamas vietas aukštosiose mokyklose. Jau 5 klasėje mokytojai gali įvertinti, kokios vaikų kokios galimybės baigti 12 klasių. Vos ketvirtis aštuntokų, kilusių iš nepasiturinčių šeimų, įstoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Priešingu atveju įstojusiųjų yra dvigubai daugiau.

Bet! Jei valstybinė švietimo sistema neužtikrina vienodai kokybiško ugdymo visur ir visiems, ar galima kaltinti tėvus, kad savo vaikams jie ieško kažko geresnio?

Privačių darželių, mokyklų veikimo priežastis nėra tik pelno siekimas. Augant tėvų poreikiui rasti valstybinės švietimo sistemos alternatyvą, kyla vis daugiau iniciatyvų dėl ikimokyklinio ugdymo iš pačių mamų ir tėčių. Mintis, kad greičiau bus pasidaryti patiems nei laukti, kol mums tai bus padaryta, į Lietuvą atvedė lauko darželius. Vis daugiau atsiranda besidominčių Feuersteino, Montesori, Valdorfo ir kitomis metodikomis. Kiekvienam savas pasirinkimas. Tačiau švietimo sistemos privatizavimas yra viena iš didžiausių kliūčių darniai visuomenei vystytis. Juo sudaroma begalinė vaikų galimybių nelygybė.

LSDP kelia šiuos klausimus ir teikia alternatyvą Socialdemokratinėje vizijoje Lietuvai iki 2024. Valstybinė universali nemokama ir kokybiška švietimo sistema yra vienintelis kelias šiais nelygybei eliminuoti. Ir tam būtina panaikinti privačių ugdymo įstaigų privilegijas. Negalime rūšiuoti žmonių, juk svarbus kiekvienas vaikas.

Kaip sakė austrų filosofas Rudolfas Šteineris: „Mums nereikalingas joks kitas metodas, tik tapti žmogumi, vertu vaiko pamėgdžiojimo“. Tačiau tokių mėgdžiojimo vertų žmonių kartą pirmiausiai turime užsiauginti.

Close