Demokratija yra ne daugumos valdžia, bet mažumos apsauga, sakė prancūzų rašytojas ir filosofas Alberas Kamiu. Šiek tiek jį perfrazuodami galėtume pasakyti, kad demokratija yra tokia daugumos valdžia, kurioje apsaugomos mažumos ir ne tik tuomet, kai aptariamos žmogaus teisės.
Visa mūsų politinė sistema sulipdyta taip, kad dauguma nepažeistų mažumos teisių ir pačios demokratijos esmės. Pirmiausiai tai atsispindi valdžios padalijimo ir saugiklių bei balanso sistemose. Pavyzdžiui, kad ir ką manytų dauguma, kiekvienas pilietis turi teisę į nešališką teismo procesą ir įstatyminę apsaugą. Būtent todėl išrinktieji tautos atstovai negali kištis į teismų ir prokuratūros veiklą. Atitinkamai teisėjai ir prokurorai negali kištis į Seimo ir Vyriausybės veiklą. Savo ruožtu Seimas turi pareigą kontroliuoti vykdomosios valdžios, t. y. Vyriausybės ir jai pavaldžių institucijų, veiksmus. Demokratijose visa tai yra žinoma kaip valdžių padalijimas. Su susirūpinimu stebime šio principo pažeidimus kaimynėje Lenkijoje ir Vengrijoje.
Demokratijoje esama ir daugiau saugiklių, ypač kalbant apie politinius oponentus. Net jei kituose rinkimuose viena politinė partija gautų absoliučią daugumą, tarkime 85 procentus rinkėjų balsų, ji negalėtų uždrausti kitų partijų veiklos, kad ir kaip jai nepatiktų Landsbergis, Karbauskis ar Blinkevičiūtė. Taip, net ir visišką daugumos mandatą turinti partija negali pradėti riboti savo oponentų veiklos ar jų persekioti – tai nedemokratiška. A. Smetonai tarpukariu ėmus riboti politinių organizacijų veiklą Lietuva iš demokratijos tapo autokratija.
Kitas demokratijos saugiklis yra Konstitucija ir Konstitucinis Teismas. Kad ir kokio dydžio dauguma bebūtų ji negali pažeisti Konstitucijos ar prieštarauti Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Pastarasis saugo Konstituciją nuo daugumo valios, nes ji yra ne tik dabartinės, bet ir praeities bei ateities daugumų pagrindinis įstatymas. Dėl to ir pakeisti Konstituciją yra daug sunkiau nei bet kokį kitą įstatymą.
Visa tai rodo, kad demokratijoje ne viskas yra pavaldu daugumos valiai. Demokratija yra tokia savivaldos sistema, kurioje valdant daugumai yra apsaugomos mažumos. Žmogaus teisės ar fizikos dėsniai negali nulemti daugumos balsavimu. Larso von Triero filme „Mandevilis“ yra scena, kurioje demokratinė ūkio bendruomenė balsuoja dėl to, kiek dabar yra valandų. Tai ne tik nesąmonė, bet ir nebe demokratija – tai ochlokratija, minios valdžia.
Taigi, demokratijos pareiga yra apginti savo mažumas, t. y. žmogaus teises. Šiame fronte šiandien karščiausias klausimas yra tos pačios lyties asmenų partnerystė. Apie problemas, su kuriomis susiduria tos pačios lyties asmenys, kuriantys bendrą gyvenimą, rašyta daug, todėl nesiplėsiu. Esmė ta, kad demokratijoje mažumos teisės turi būti užtikrintos net jei dauguma tam nepritaria. O šiuo atveju, tos pačios lyties asmenų partnerystė daugumos apskritai neliečia.
Įstatymo projekte visai nėra kalbama apie vaikus. Partnerystę sudarę žmonės NEGALĖS įsivaikinti. Partnerystę sudarę žmonės taip pat neturės JOKIŲ teisių į partnerio ankstesniuose santykiuose susilauktus vaikus. Tai yra didelis įstatymo rengėjų kompromisas, nes partneriai negalės atstovauti partnerio vaikų nei ugdymo, nei gydymo įstaigose.
Lygiai taip pat partnerystės įstatymo projekte apskritai nėra žodžių „šeima“ ar „santuoka“. Tad ir daugumos ginamai šeimos sampratai jokios grėsmės nekyla – ji nebus praplėsta, išplėsta ar bet kaip kitaip keičiama. Kaip buvo visada, šeimos sampratą kurs ir keis tik pačios šeimos, jų tradicijos ir gyvenimo būdai.
Man atrodo, kad visų žmonių teisių apsauga yra aiškiai jaučiamas sentimentas ir didžiojo šeimų maršo dalyvių tarpe. Juk būtent diskriminaciniais (pvz., galimybių pasas) ir vienašališkais (pvz., pandemijos valdymas) laikomi sprendimai yra dažniausias šeimos gynimo maršo dalyvių kritikos objektas. Taigi, nors aš negaliu pritarti šio maršo dalyvių tikslams (uždrausti tos pačios lyties partnerystę, Stambulo konvenciją, paleisti Seimą ir t.t.), aš suprantu dalį jų demokratinės retorikos. Jei tik jie pripažintų, kad VISI yra VISI ir vienų teisės neprieštarauja bei nesikėsina į kitų teises, dėl partnerystės įstatymo būtų galima rasti platų sutarimą.
Demokratija yra tokia daugumos valdžia, kurioje yra apsaugotos mažumos. Žmogaus teisės, kaip ir teismų nepriklausomybė, parlamentinė kontrolė ar Konstitucijos interpretavimas nėra tai, dėl ko demokratija gali balsuoti. Jei ji imasi tai daryti, ji nustoja būti demokratija. Partnerystės įstatymo atveju jau kelis dešimtmečius bandome tapti tikra demokratija, kelis dešimtmečius vyksta diskusija. Tai, kad demokratijoje kelis dešimtmečius vyksta diskusija apie mažumos apsaugą turėtų stebinti. Nors LGBTQ+ bendruomenė niekam nieko neskolinga, bet rengiant šį įstatymą buvo padaryta daugybė kompromisų. Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius neregistravo įstatymo projekto per pirmąsias 100 dienų, kaip žadėjo rinkimų metu. Buvo sudaryta darbo grupė iš visų valdančiosios koalicijos partnerių, kuri tris mėnesius diskutavo ir šlifavo partnerystės įstatymą. Buvo atsisakyta bet kokių nuorodų į šeimą bei santuoką, bet kokių teisių į partnerių vaikus ir įsivaikinimą. Ar dauguma padarė bent vieną žingsnį link sutarimo, kad demokratija iš tikrųjų veiktų? Balsavimas Seimo salėje bus geras indikatorius atsakant į šį klausimą.
