Ruslanas Baranovas. Ar 2021 pagaliau susigaudysime politinių ideologijų centre?

Ruslanas Baranovas. Ar 2021 pagaliau susigaudysime politinių ideologijų centre?

Štai jau beveik savaitę Lietuvoje vyksta vakcinavimas nuo COVID-19, tad nors procesą pabaigsime negreitai, šviesą tunelio gale jau matome. Netrukus ir šalies politinis gyvenimas grįš prie įprasto ritmo. Jei tikėsime visų partijų rinkiminiais pažadais, nacionalinis susitarimas dėl švietimo bus vienas pirmųjų klausimų, ties kuriuo galvas surems valdantieji ir opozicija. Mano pasiūlymas paprastas: į nacionalinį susitarimą dėl švietimo būtina įtraukti siekį pagaliau supažindinti Lietuvos politologus su tuo, kas yra politinė kairė ir dešinė bei kitas politinio spektro subtilybes.

Rinkimų laikotarpiu profesorius Dainius Pūras stebėjosi tuo, kaip veikia mūsų politologinis diskursas. Tuomet profesorius rašė: „Kad politikai leidžia sau vadinti reiškinius, kaip jiems patogiau – save ar oponentus pavadinti kaip nors, kas neturi nieko bendra su tikrove – dar galima suprasti ir gal net atleisti. Tokia jau ta politiko profesija – jiems tenka nuolat gudrauti ir neretai nusišnekėti. Bet tokie akibrokštai nepritinka politologams ir sociologams. Juk jie yra ekspertai, baigę aukštąjį mokslą, ir neturėtų „nugrybauti“, kai komentuoja svarbius politikos reiškinius.“ Deja, didelio atgarsio Lietuvos politologų bendruomenėje šis nusistebėjimas nesulaukė, o jau po jo pasirodymo toliau buvo kartojamos tos pačios D. Pūro kritikuotos klišės. Apie ką čia kalbu? Apie politinių partijų priskyrimą vienai ar kitai politinio spektro pusei.

Visgi, pastebint tai, kad valstiečiai išties daug panašesni į Lenkijos ar Vengrijos valdžią nei skandinaviškus socialdemokratus, lieka išsiaiškinti, kas juos skiria idėjiniame lygyje.

Pradėkime nuo didžiausio „dramblio kambaryje“. Štai jau praktiškai 5 metus politiką komentuojantys politologai nuolatos kartoja, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra centro kairės partija. Kodėl? „Na pažvelkite, – sako tūlas politologas, – valstiečiai pradėjo mokėti vaiko pinigus, siekė suteikti 13-tąją pensiją, didino išmokas“. Kitaip tariant, pagrindinis ir vienintelis priskyrimo centro kairei parametras yra išmokų dydis. Už išmokas – centro kairė, prieš išmokas – dešinysis! Tiek subtilumo ir kompleksiškumo pasitelkia net profesoriaus laipsnį turintys komentatoriai. Ir visai nesvarbu, kad eks-premjeras S. Skvernelis siūlė emigruoti neaugančiomis algomis pasipiktinusiems medikams ar, kad LVŽS valdymo laikotarpiu vyko didžiausi mokytojų streikai mūsų valstybės istorijoje. Arba, kad vyko „melejardo melejonui“ reforma. Kas tos viešosios paslaugos ir jų gynyba –  kairumą apibrėžia dosnumas išmokoms.

Visą šį valstiečių kairumo burbulą galima susprogdinti pastebint paprasčiausią dalyką, kurio geriau nei D. Pūras neparašysiu, tad lieka tik vėl jį pacituoti: „Lenkijoje valdžioje dabar esanti PIS (Teisės ir teisingumo) partija, kurios daugumą sprendimų nusižiūrėjusi Lietuvoje kopijavo LŽVS, siekia rinkėjų prielankumo vis pamalonindama žmones didėjančiomis išmokomis. Bet dėl to Jaroslavui Kaczynskiui ir PiS partijai neateitų į galvą pasivadinti kairiaisiais. O ir politologai Lenkijoje taip nenusišneka. Tai kodėl Lietuvoje klaidinami rinkėjai stiprinant naratyvą, kad aplink Ramūną Karbauskį ir LVŽS buriama (centro) kairiųjų koalicija?“. Visgi, pastebint tai, kad valstiečiai išties daug panašesni į Lenkijos ar Vengrijos valdžią nei skandinaviškus socialdemokratus, lieka išsiaiškinti, kas juos skiria idėjiniame lygyje.

Raktinis žodis čia yra darna. Kas slepiasi po šiuo valstiečių pirmaisiais metais taip dažnai naudotu catch-word‘u? Būtent tai, ką matėme jų valdymo metais: pirmenybė visada atiduodama įsivaizduojamą visuomenės-tautos vienovę palaikančioms grupėms ir jų tradicijoms, visų pirma, tradicinei šeimai. Tie, kas nėra darnūs, t.y. skiriasi nuo didžiosios visuomenės dalies, buvo matomi kaip pavojus. Atsimenate prieš gerą savaitę R. Karbauskio parašyto straipsnio antraštę? „Ar norite, kad narkotikai ateitų į jūsų šeimas?“ Ar norite, kad į jūsų šeimas ateitų LGBT, genderizmas, imigrantai, LRT ir taip toliau? Sąrašą galėtumėme pratęsti.

Bet kokiu atveju, valstiečiai – dešinieji. Jie gina tradicinius tautinės visuomenės institutus, o ne ekonominių lenktynių pralaimėtojus.

Tam, kad apsaugotų šiuos darnios bendruomenės ir visuomenės institutus reikėjo nemažai drausti, jiems reikėjo padėti ir išmokomis. Be to, valstiečiai nuolat plėtojo pasakojimą, kad darniosios bendruomenės yra nuolatiniame pavojuje dėl parsidavusios žiniasklaidos, kuri gina konservatorių interesus.

Ką mums sako toks valstiečių vykdytos politikos paveikslas? LVŽS yra kur kas arčiau dešinio populizmo, nei centro kairės. Iš mokslinės perspektyvos galbūt taip pat būtų galima sakyti, kad jie artimi krikščionims demokratams, bet tai jau priklauso nuo to, kaip apskritai vertinate valstiečių valdymą. Bet kokiu atveju, valstiečiai – dešinieji. Jie gina tradicinius tautinės visuomenės institutus, o ne ekonominių lenktynių pralaimėtojus.

Tas pats galioja ir kitai „kairiajai“ partijai – Darbo partijai. Jei LVŽS atveju galėtume sakyti, kad politikos komentatoriai tiesiog kartoja tai, ką apie save sako atitinkamos partijos elitas, tai šiuo atveju netinka ir tai. Darbo partija jau metų metus kartoja, kad yra liberalai! Iš Seimo tribūnos partijos frakcijos seniūnas kritikavo naujosios valdžios programą, nes Darbo partija būtų ėjusi daug toliau „palankių sąlygų verslui ir investicijoms“ kūrimo keliu, t.y. jie būtų buvę daug liberalesni. Juk būtent su tokiu šūkiu į rinkimus ėjo darbiečiai: Lietuva taps penkta patraukliausia šalimi verslui ir investicijoms.

Kokias kriterijais skirstydami partijas politiniame spektre vadovaujasi mūsų mokslininkai? Vienas Dievas težino.

Deja, politologai jais netiki. Iš dalies taip yra dėl to, kad kultūriniame matmenyje darbiečiai yra konservatyvūs. Bet tada tampa nesuprantama, kodėl ekonomikoje liberalūs ir kultūriškai konservatyvūs TS-LKD yra centro dešinė, o analogiški darbiečiai - centro kairė. Ką kairiojo apskritai turi Darbo partija? Vienintelis man į galvą ateinantis paaiškinimas yra tai, kad Lietuvoje yra gajus liberalo ir dešinio stereotipinis paveikslas, kurio Darbo partija neatitinka. Liberalas yra jaunas, sėkmingas ir šiuolaikiškas miesto gyventojas, arba bent jau savo dvasia esantis „prieš draudimus“. Jis yra sveiko proto dešinysis. Pripažinti, kad ir Viktoras yra dešinysis reikštų pradėti griauti gerą centro dešinės ideologinį veidą.

Ir tai tik dvi didžiausios nesąmonės nuolat linksniuojamos mūsų politologų. Kokias kriterijais skirstydami partijas politiniame spektre vadovaujasi mūsų mokslininkai? Vienas Dievas težino. Kartais net atrodo, kad tie kriterijai puikiai sutampa su neseniai Andriaus Kubiliaus publikuotomis mintimis apie „kairiąsias bangas“, iš kurių derėtų tik pasijuokti ir numoti ranka...

... jei jos nebūtų tokios įtakingos mūsų politologiniame diskurse. „Kubiliaus doktrina“ labai paprasta: visi, kas ne konservatoriai, arba jų partneriai yra kairieji. Kadangi visi, nesantys A. Kubiliui prie širdies, taip pat yra ir pavojingi demokratijai, tai visi kairieji yra pavojingi Lietuvos valstybingumui, ES ar NATO. Ir atvirkščiai, jei Donaldas Trumpas, A. Kubiliaus akimis žvelgiant, kelia pavojų NATO, natūraliai gaunasi, kad jis yra kairysis. Kairiuosius, kaip sako Kubiliaus doktrina, reikia išgyventi.

Prie Kubiliaus doktrinos galima priskirti niekaip moksliškai nepateisinamus skirstymo į kairiuosius ir dešiniuosius parametrus: už ar prieš Sąjūdį tu esi, už ar prieš Rusiją? Už santykių su Rusija perkrovimą? Kairysis! Briuselyje gyvenantis Kubilius akivaizdžiai nepastebėjo visų TS-LKD pastangų atsižadėti šio „Tėvynės sargyboje“ naratyvo.

Pabaigai. Suprantama, kad nuoseklus partijų skirstymas ideologiniame spektre reikalautų rimtai demaskuoti mūsų politinį spektaklį. Dalis partijų apskritai neturi ryškiai išreikštų ideologijų, ypač kalbant apie neparlamentines partijas. Nuoseklus ir mokslinis požiūris reikalautų tai įvardinti. Tas pats požiūris reikalautų ir garsiai ištarti, kad ilgus metus Lietuvoje apskritai rinkomės tik iš centro ir centro dešinės partijų. Tokie atviri mokslininkų pareiškimai sukeltų daug nepasitenkinimo mūsų politinių partijų elituose, šie pradėtų spausti žiniasklaidą nebekviesti ramybės drumstėjų. Pavojus marginalizuotis, ar būti greitai marginalizuotu, Lietuvoje labai realus. Tad pradžiai būtų neblogai, jei politologai bent jau nuosekliai taikytų savo nustatytus kriterijus visam politiniam spektrui. Tai būtų šiokia tokia nacionalinio susitarimo dėl švietimo pergalė!

Susiję straipsniai

Close