Robert Duchnevič. Reikia uždaryti Nacionalinę žemės tarnybą

Robert Duchnevič. Reikia uždaryti Nacionalinę žemės tarnybą

Portalas manobalsas.lt padeda rinkėjams apsispręsti, už kurią partiją balsuoti. Pakanka atsakyti į kelis klausimus, į kuriuos atsakė ir politikai, bei palyginti savo ir jų atsakymus. Šiemet tarp klausimų galima buvo rasti tokį: „Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija turi būti panaikinta“. Tačiau, mano nuomone, reikėjo politikams užduoti kur kas svarbesnį klausimą, susijusį su kita institucija: ar Jūs esate už Nacionalinės žemės tarnybos likvidavimą ar pertvarkymą?

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra Lietuvos Respublikos valstybės institucija, kuri dalyvauja formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo bei begalėje kitų sričių.

Be kita ko, ji taip pat atsakinga ir už žemės grąžinimo procesą, apie kurio užbaigimą kiekviena Vyriausybė daug kartų skelbė ir kuris vis dar nėra baigtas.

LLRA–KŠS mažai ką padarė dėl žemės grąžinimo

Akivaizdu, kad nuo pat pradžių okupacinės sovietų valdžios nacionalizuotų nuosavybės teisių atkūrimo procesas Lietuvoje buvo menkai suplanuotas ir blogai reglamentuotas. Be to, šį procesą reguliuojantys teisės aktai keisdavosi kelis kartus per metus ir dar labiau painiojo situaciją. Ši dar pačioje proceso pradžioje buvo pasunkinta įvedus žemės perkėlimo instituciją, kurios dėka nekilnojamasis turtas Lietuvoje netikėtai tapo kilnojamuoju.

Akivaizdu, kad nuo pat pradžių okupacinės sovietų valdžios nacionalizuotų nuosavybės teisių atkūrimo procesas Lietuvoje buvo menkai suplanuotas ir blogai reglamentuotas.

Vilniaus regione nesąžiningas žemės grąžinimo procesas dar sutapo su rėžinių kaimų sistema ir marga etnine sudėtimi (dauguma žmonių, besikreipiančių dėl žemės grąžinimo šiame regione, buvo Lietuvos lenkai). Tai leido Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA–KŠS) aktyvistams garsiai rėkti apie etninę diskriminaciją žemės grąžinimo procese, nepaisant to, kad ši partija, būdama keturių Lietuvos Respublikos Vyriausybių sudėtine dalimi, užimdama rajonų merų, Vilniaus vicemerų, Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojų bei viceministrų pareigas, šioje srityje nuveikė labai mažai.

Problema ne teisėje, o institucijose

Netinkamas teisinis reglamentavimas, politinės valios trūkumas (net ir tarp tų, kurie viešai kalba apie buvusių žemės savininkų teisių gynimą) – tik dalis problemos. Didžiausia, mano nuomone, yra institucinė problema.

Po Nepriklausomybės atkūrimo žemės reformą pavesta vykdyti apskričių administracijoms, bendradarbiaujant su savivaldybėmis. Ten, kur dėl žemos kainos ir patrauklumo buvo mažai domimasi žemės grąžinimu, procesas vyko sklandžiai. Tačiau visur, kur žemė turėjo patrauklią kainą (ne tik Vilniaus regione, bet ir Kaune, Palangoje) – procesas negailestingai įstrigdavo ir tapo sukčiavimo ir korupcijos voratinkliu, ne be apskričių ir savivaldybių administracijų vadovų ir žemėtvarkos darbuotojų pagalbos.

Didžiausia, mano nuomone, yra institucinė problema.

2010 m. apskritys buvo likviduotos ir vėl priimtas „saliamoniškas“ sprendimas – žemės reformos funkcijos padalintos tarp vietos valdžios ir Nacionalinės žemės tarnybos. Pastaroji perėmė ne tik funkcijas, bet ir likviduotų apskričių darbuotojus, o žaidimas su žemės grąžinimu tęsiasi iki šiol.

Korupcija Nacionalinėje žemės tarnyboje

2016 m STT atliko korupcijos rizikos analizę Nacionalinės žemės tarnybos veiklos srityse, susijusiose su nuosavybės teisės į žemę atkūrimu bei konstatavo, kad galimybių čia pasireikšti korupcijai yra apstu, o žemės grąžinimas kai kuriems tarnybos darbuotojams tapo tikra „aukso kasykla“. NŽT vidinė kontrolė per maža, o darbuotojai dažnai turi per daug laisvės priimdami sprendimus dėl grąžintinų sklypų padidinimo.

Tačiau Nacionalinė žemės ūkio tarnyba yra atsakinga ne tik už žemės grąžinimą, bet ir už valstybinės žemės panaudojimą. Daug apie šios tarnybos atliekamų funkcijų „kokybę“ galėtų papasakoti, pavyzdžiui, žiniasklaidos atstovai, turintys patalpas Vilniaus Spaudos rūmuose. Jau eilę metų jie su Nacionaline žemės tarnyba bando išspręsti sklypo, esančio šalia Spaudos rūmų pastato ir reikalingo jo normaliam funkcionavimui, padalijimo klausimą. Spaudos rūmų atstovai laimi kiekvienus teismus, o NŽT ir vėl priima jų oponentams palankius sprendimus. Galime prisiminti ir žemės skandalus Neringoje ir daugelyje kitų vietų. Nemažoje jų dalyje tarnyba vienaip ar kitaip dalyvauja.

Tad nesistebiu, kad kiekviena nauja STT analizė parodo, kad korupcijos rizika – nepaisant tarnybos atliktų prevencinių veiksmų – išlieka didelė. Neatsitiktinai su NŽT vardu siejami įspūdingi skandalai, areštai ir sulaikymai.

Daug apie šios tarnybos atliekamų funkcijų „kokybę“ galėtų papasakoti, pavyzdžiui, žiniasklaidos atstovai, turintys patalpas Vilniaus Spaudos rūmuose.

Pavyzdžiui, 2016 metų balandžio mėn. buvo sulaikytas Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus patarėjas, buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius. Mainais už kyšį jis turėjo paveikti Tarnybos darbuotojus, kad tam tikrai įmonei būtų leista suformuoti žemės sklypą Vilniuje, pridedant prie jo valstybinės žemės gabalą. 2018 metais STT sulaikė Tarnybos darbuotoją iš Zarasų skyriaus, kuris už kyšį žadėjo išnuomoti kelias dešimtis hektarų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės vietiniam ūkininkui. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau.

Gal verta eiti Saakašvilio keliu?

Nacionalinės žemės ūkio tarnybos vadovybė daug kartų keitėsi ir kiekvienas naujas vadovas skelbė kovos su korupcija tikslą bei žadėjo skaidrumą. Deja, viskas dažniausiai baigdavosi skambiomis deklaracijomis. Tai gal verta eiti Michailo Saakašvilio keliu?

M. Saakašviliui perėmus valdžią Sakartvele – nepaisant padarytų klaidų ir kaltinimų jo komandai – šalyje neabejotinai įvyko radikaliausi pokyčiai tarp posovietinių respublikų (neskaitant Baltijos šalių), įskaitant kovą su korupcija, o raktas į sėkmę šioje srityje buvo radikalus personalo pakeitimas.

Pavyzdžiui, kyšininkavimu garsėjanti kelio policija buvo tiesiog likviduota. Ją pakeitė nuo pat pamatų sukurta ir visiškai naujų žmonių varoma patrulių policija, kuri, išskyrus kelių kontrolę, taip pat užsiėmė klasikiniu tvarkos palaikymu gatvėse.

Ar neatėjo laikas likviduoti Nacionalinę žemės tarnybą, perduoti jos funkcijas savivaldybėms ar Žemės ūkio ministerijai, arba sukurti naują instituciją nuo nulio ir su visiškai naujais žmonėmis? Ar tikrai mums reikia biurokratizuotos, galimai korumpuotos ir neefektyvios įstaigos, kurioje dirba beveik tūkstantis darbuotojų? Tikriausiai niekas netiki, kad jos problemas galima pakeisti vien vadovybės pakeitimu. Nes Nacionalinė žemės tarnyba yra, berods, tas atvejis, kai uodega vizgina šunį.

Susiję straipsniai

Close