Robert Duchnevič. Priešų paieškos: ką daryti su V. Tomaševskio partija?

Robert Duchnevič. Priešų paieškos: ką daryti su V. Tomaševskio partija?

Politikoje taip jau yra, kad norint save pozicionuoti ir pasiekti pergalių, turi turėti priešą. Nuolat su kažkuo kovoti, diskutuoti ir įrodyti, kad turi geresnį sprendimą.  Tai – normalus demokratinis procesas, kurio metu visuomenė pasirenka geriausią variantą. Deja, ne visi tinkamai pasirenka priešą.

Priešas skirtingose politinėse  erdvėse gali būti labai įvairus. Mano gimtąjį Vilniaus rajoną ilgus metus valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS). Šiam dariniui vis aktyviau bando oponuoti kitos politinės partijos. Kai kurios dėl to net jungiasi į koalicinius blokus. Čia kiekviena politinė jėga taip pat turi priešą. Tik koks gi jis?

Kalbėdamas apie LLRA-KŠS, manau, kad ši partija, o konkrečiai – jos vedliai, bendrai pasirinko netinkamą priešą. Šis priešas, kai reikia balsų, pasireiškia ir LLRA-KŠS valdomose savivaldybėse.

Prisiminkime prieš rinkimus pasikartojančius LLRA-KŠS mitingus. Jų metu keliamos tautinių mažumų problemos. Bandoma parodyti, kad valstybė nesprendžia tautinių mažumų klausimų. LLRA-KŠS lyderiai vaizduoja Lietuvos lenkų ir rusų gynėjus, nors būdami valdžioje ir turėdami daugybę įrankių, nieko nepadarė, kad šios problemos būtų išspręstos.

Deja, norint pasiekti pergalę, ši politinė jėga priešu kartais pasirenka pačią valstybę ir tautinę daugumą.

Kai kurios LLRA-KŠS oponuojančios partijos ir vietiniai jų lyderiai, matydami tokius Valdemaro Tomaševskio partijos veiksmus ir nelygiavertį visų gyventojų atstovavimą, taip pat pasirenka netinkamą priešą. Juo tampa vietiniai lenkai, jų kultūra, puoselėjama istorija ir panašiai. Lyg tie žmonės būtų kažkuo susiję su V. Tomaševskio partija. Priešu tampa ir pati LLRA-KŠS. Toks pasirinkimas, mano nuomone, taip pat yra netinkamas.

Savivaldos rinkimai ne už kalnų. Kandidatuodamas į Vilniaus rajono merus su socialdemokratų komanda siekiu pozityvių pokyčių. Vienas mano tikslų – bendram darbui suvienyti visas Vilniaus rajono politines jėgas.

Jeigu tikrai norime atstovauti visiems gyventojams ir tai daryti tinkamai, turime pasirinkti bendrą priešą. Dažnai iš LLRA-KŠS aplinkos išgirstame, kad mes, socialdemokratai, taip pat kovojame prieš LLRA-KŠS.

Taip tikrai nėra. Suprantu, kad LLRA-KŠS apsimoka taip kalbėti. Aišku, kad Vilniaus rajono socialdemokratų komandą jie mato kaip konkurentus, žmonėms mus nori pateikti kaip priešą. Tačiau žinau, kad Vilniaus rajono gyventojai mano kitaip ir tikiu, kad kartu mums pavyks šį požiūrį pakeisti.

Pagrindiniame partijos programiniame dokumente – Socialdemokratinėje vizijoje Lietuvai iki 2024 metų – nurodomas labai aiškus tikslas: kurti Lietuvos valstybę, kuri apimtų ir reprezentuotų ne tik tautinę daugumą, bet ir šiandien nepakankamai į valstybės gyvenimą įtraukiamas tautines mažumas.

Deja, Lietuvoje per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo sukurtas nei tautinių mažumų tapatybės išsaugojimo, kalbų ir kultūros plėtros modelis, nei valstybinės tautybių politikos, apimančios tautinių mažumų integraciją ir tarpkultūrinį dialogą, strategija.

Taigi, politikai turi turėti priešų, bet juos reikia pasirinkti tinkamai. Mano priešai yra ne politiniai oponentai. Mano priešai – prastos būklės keliai, neapšviestos gatvės, vietų vaikų darželiuose trūkumas, nepatogus susisiekimas. Mano priešai – skurdas, bedarbystė, prastas sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumas ir gyventojų poreikių netenkinimas. Būtent su šitais priešais turime kovoti.

Susiję straipsniai

Close