Ar su vaiko teisių apsauga Lietuvoje viskas gerai? Ar atskirais atvejais neperlenkiama lazda? Kad atsakyti į tokius klausimus, visų pirma, trumpai apie tikrą, neišgalvotą situaciją. Kaip dažnai spaudoje rašoma, „redakcijai tikri vardai ir pavardės žinomi“.
Įvykis buvo Plungės r. Vaikas iki 14 metų padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, vairuodamas motorolerį vieno kaimo mažo intensyvumo gatvėje.
Taip, iš tiesų, vaikas pasielgė itin neatsakingai ir jam tai bus pamoka ilgam. Tačiau tai, kas įvyko toliau, nelabai telpa į logikos, adekvatumo rėmus.
Atsižvelgiant į tai, kad pažeidimą padarė vaikas, Administracinių nusižengimų protokolas buvo surašytas vienam iš tėvų, sakykim Jonui.
Kas tai yra „tėvų valdžios nevykdymas“ teisės aktuose taip ir neradau.
Tačiau Jonas nubaustas ne už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, bet dėl „tėvų valdžios nevykdymo“. Kas tai yra „tėvų valdžios nevykdymas“ teisės aktuose taip ir neradau.
Už pažeidimą, vadovaujantis Administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnio 1 dalimi, skirtas įspėjimas. Atrodo, menka nuobauda, tiesiog pamoka vaikui ir tėvams.
Tarp kitko, Jonas šio nutarimo net neskundė, nesitikėdamas, kad tai sukels kokių nors kitų pasekmių. Bet kas įvyko toliau?
Po beveik trijų mėnesių Jonas gauna pranešimą iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kad pradėtas tyrimas dėl vaiko teisių pažeidimo. Abu tėvai ir vaikas pakviečiami atvykti į Vaiko teisių apsaugos tarnybos atitinkamą padalinį.
Atvykus į šį padalinį, buvo atlikta apklausa, kaip pas prokurorus, norint išsiaiškinti Kelių eismo taisyklių pažeidimo aplinkybes. Nors tyrimas ir nutrauktas, bet visa šeima patyrė didžiulį stresą. Vaikas buvo itin stipriai išgąsdintas, patyrė nemenką psichologinę traumą.
Teisingumo dėlei, išsiaiškinta, kad ši šeima niekada nebuvo tirta dėl vaikų nepriežiūros, nebuvo stebima kaip socialinės rizikos šeima, vaikas padarė pirmą Kelių eismo taisyklių pažeidimą.
Taigi, iš tokios situacijos ir kyla pagrįstų įtarimų, kad su vaiko teisių, su šeimos teisių apsauga Lietuvoje nėra viskas tvarkoje. Ne visais atvejais imamasi adekvačių priemonių arba netgi dažnai imamasi neadekvačių priemonių vaiko teisių apsaugai užtikrinti.
Šiuo atveju reikėtų pasižiūrėti, o kaip reglamentuota vaiko teisių apsauga, kaip saugojamos šeimos teisės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis sako, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Taigi, atrodo, kad pagrindinis šalies įstatymas suteikia teisę ir pareigą tėvams patiems auklėti savo vaikus. Tačiau iš aprašytos situacijos matome, kad ne visai taip yra.
Deja, tėvai jau neturi tokių teisių ir laisvių tinkamai vaikus auklėti šeimoje. Beje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 11 punkte numatytas privataus gyvenimo neliečiamumo principas sako, kad įgyvendinant vaiko teisių apsaugą ir teikiant paramą bei pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, užtikrinama, kad šeima nepatirs neteisėto, nebūtino ir neproporcingo kišimosi į privatų gyvenimą.
Tad dar vienas klausimas: ar iš tiesų šioje konkrečioje situacijoje buvo užtikrintas įstatyme numatytas principas? Ar jau taip nebegalime pasitikėti šeimomis ir tėvų auklėjimu, kad jau nuo pirmo ADMINISTRACINIO nusižengimo yra pradedamas toks tyrimas, realiai traumuojami vaikas ir tėvai.
Šioje situacijoje nebuvo net veiksmo, kuris pagal įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, galėtų būti įvardintas kaip smurtas prieš vaiką. Būtų galima ir daugiau minėto įstatymo straipsnių įvardinti, kur minimas tikrasis vaiko teisių gynimas. Ar nėra taip, kad Vaiko teisų apsaugos tarnybos specialistai, bijodami bet kokios atsakomybė ir siekdami apsidrausti dėl galimų, menamų vaiko teisių apsaugos pažeidimų, visais atvejais pradeda tyrimus, lyg tai būtų situacija, kai gresia rimti vaiko teisių pažeidimai?
Manau, kad tai tikrai yra pertekliniai veiksmai. Taip yra ne tik be reikalo traumuojami vaikai ir tėvai, bet ir pati Vaiko teisių apsaugos tarnyba apsikrauna bereikalingu darbu. Ar nebūtų tikslingiau pradėti tokius tyrimus tik tokiu atveju, kai vaikai administracinius nusižengimus daro nuolatos arba tie nusižengimai turi didelę įtaką viešajai tvarkai?
Reikia labiau pasitikėti ir tikėti šeimomis ir leisti joms pačioms spręsti šeimoje kylančius klausimus, leisti tėvams patiems auklėti savo vaikus dorais Lietuvos piliečiais.
