Ramūnas Lydis. Ar turės karantinas pasekmių visuomenei?

Ramūnas Lydis. Ar turės karantinas pasekmių visuomenei?

Balandžio 16 d. Lietuvoje buvo savotiška sukaktis – lygiai mėnuo, kai šalis gyvena karantino sąlygomis. Visų pirma labai norisi pasidžiaugti visuomenės sąmoningumu ir tuo, kaip visi susitelkę ir suprasdami grėsmes, kaip patys stropiausi studentai, laikosi gydytojų, visuomenės sveikatos specialistų teikiamų rekomendacijų. Man šis laikotarpis netgi šiek tiek primena visuomenės susitelkimą 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu. Iš tiesų, tai lyg kova už savo laisvę. Visi suvokiame, kad būtina būti sąmoningais, kad būtina saugoti vienas kitą.

Dabar pats laikas suvokti, kad svarbu yra investuoti į ligų prevenciją, į visuomenės sveikatinimą.

Atsimenu, ne per seniausiai buvo diskusijų, ar Lietuvos tauta dar galėtų būti tokia vieninga kaip vienas kumštis, kaip buvo nepriklausomybės atkūrimo metu. Tačiau ši neeilinė situacija parodė, kad mes vis dėlto esame vieningi ir reikalui esant galime savo asmeninius interesus patraukti į šalį ir labiau rūpintis bendru reikalu. Smagu ir tai, kad net Lietuvos Respublikos Seime neliko tikros pozicijos ir opozicijos būtiniausiems sprendimas priimti. Reikiami įstatymų projektai priimami čia ir dabar. Visa tai, mano galva, labai palengvina situacijos valdymą. Netgi pati visuomenė solidarizavosi. Pažiūrėkite, kiek visokiausių iniciatyvų – palaikyti medikus, rinkti lėšas, pirkti reikiamas priemones, pagelbėti negalintiems savimi pasirūpinti. Tai juk subrendusios pilietinės, demokratinės visuomenės požymis. Mes turime savimi didžiuotis, kad sugebame suvokti situacijos rimtumą, sugebame susitelkti visos visuomenės labui.

Tačiau kadanors karantinas pasibaigs, kadanors grįšime į įprastesnį gyvenimo ritmą. Klausimas yra ką mes išmoksime iš šios, turbūt mūsų kartai kol kas sudėtingiausios, situacijos? O išmokti yra tikrai ko.

Pirma, ką mes turime visi ir ypač valdžios žmonės, išmokti - tai kokybiškų sprendimų darymo ir nebijojimo pripažinti, kad padarėme klaidą ir apie tai nebijoti pasakyti viešai. Iš tiesų sutinku su kai kuriais viešais pasisakymais, kad šios situacijos pradžioje buvo padaryta dalis netinkamų sprendimų arba tie sprendimai buvo padaryti per vėlai. Neturiu aš tokių gilių žinių apie tai, ar iš tiesų reikiamų apsaugos priemonių buvo pasirūpinta laiku ir pakankami kiekiai. Vertinant pagal viešai skelbiamus duomenis, ko gero, kad ne. Iš pavienių medikų pranešimų matyti, kad jų drastiškai trūko. Deja, pradžioje niekas viešai nenorėjo pripažinti, kad taip yra. O tai sukėlė tam tikrą nepasitikėjimą sprendimų darytojais. Bet juk ši pamoka išmokta ir dabar, įdedant milžiniškas solidarizuotas tiek verslo, tiek pilietinių iniciatyvų pastangas gaunamos reikiamos priemonės.

Antra pamoka, kurią turime išmokti ilgam. Yra toks liaudies pasakymas „ruošk roges vasarą“, o jei perfrazuojant „ruoškis blogiausiam, kai yra geriausia“. Vis dėlto, reikėtų suvokti būtinybę kaupti reikiamus rezervus kol nėra kritinio laiko. Čia labai pasitarnautų Suomijos patirtis. Jie, pasirodo, nuolatos kaupia ir atnaujina rezervus ir į šią COVID-19 situaciją atėjo beveik idealiai pasiruošę, nepatirdami didelio streso dėl reikiamų priemonių aprūpinimo. Matyt, tikrai verta detaliai paanalizuoti jų strategiją, kaip kaupti reikiamus rezervus, ir iš jų pasimokyti.

Trečia pamoka. Darbo procesų optimizavimas, ypač viešajame sektoriuje. Kas galėjo pagalvoti, kad taip greitai įmanoma persiorientuoti į darbą nuotoliniu būdu. Pažiūrėkite, beveik visos viešojo administravimo organizacijos dirba nuotoliniu būdu. Per tą mėnesį išaiškėjo, kad iš tiesų taip įmanoma dirbti. Aišku, išlindo ir nemažai spręstinų klausimų tokių, kaip saugus ryšys, saugių programų naudojimas pasitarimams ir konferencijoms organizuoti, elektroninių dokumentų sudarymas ir jų archyvavimas, tas pats nuotolinis ugdymo procesas. Jeigu pasibaigus karantinui nebus užmiršti šie dalykai, o gerai išanalizuoti, aptarti ir sprendžiami, kuriant įvairias saugias platformas, ieškant kitų išmanių sprendimų, mes tikrai laimėsime iš karantino daug. Mes visi tapsime gerokai išmanesni, galėsime labiau optimizuoti darbo procesus, sumažinti nereikalingų ar ne itin svarbių derinimų, sprendimų priėmimo kiekį. Tai leis net tik verslui lengviau veikti, bet ir viešajam sektoriui tapti patrauklesniu.

Ketvirta pamoka. Įvedus karantiną buvo apribotos mūsų galimybės migruoti po pasaulį. Atsitiko fenomenalus reiškinys. Visi masiškai plūstelėjo į miškus, į takus ieškodami galimybių saugiai ištrūkti iš namų. Per mėnesį laiko visi pavargo būti užsidarę tarp keturių sienų, o dar už lango vis – labiau pavasarėjanti gamta... Ko išmokome? Ogi vertinti Lietuvos gamtos grožį, suprasti kokiame nuostabiame krašte gyvename, kiek veiklos, kiek neaplankytų vietų čia yra. Pasirodo nereikia keliauti į tolimus kraštus, kad atsipalaiduotum, kad pajaustum malonumą. Išlindo ir kitas itin svarbus momentas – tai visuomenei tinkamos infrastruktūros gamtoje kiekio ir kokybės klausimas. Nors per 30 metų nepriklausomybės laikotarpį yra tikrai nemažai padaryta, bet pasirodo, to dar yra maža arba padarytų objektų būklė sparčiai prastėja dėl lėšų trūkumo jų tvarkymui. Ką mes galime išmokti dabar? Dabar pats laikas suvokti, kad svarbu yra investuoti į ligų prevenciją, į visuomenės sveikatinimą. Aktyvus buvimas gamtoje itin teigiamai veikia žmonių sveikatą, judėjimas padeda užkirsti kelią daugeliui ligų, tokių, kaip širdies ir kraujagyslių ligos, nutukimas, diabetas, psichinė sveikata ir kt. Laikas pasimokyti iš skandinavų, kurie itin didelį dėmesį skiria būtent investavimui į visuomenės sveikatą. Jie jau yra paskaičiavę, kad toks investavimas yra ekonomiškai labai naudingas, nes mažėja išlaidos ligų (pasekmių) gydymui, darbuotojai rečiau būna nedarbingi, reikia mažiau socialinių išmokų, verslai nepatiria nuostolių. Todėl turime pasirengti investavimo į infrastruktūros gamtoje palaikymą strategiją, numatant ilgalaikį ir stabilų tokio infrastruktūros tvarkymo finansavimą. Visa visuomenė irgi turėtų išmokti vertinti žmonių, prižiūrinčių šiuos objektus, darbą, nelaužyti, negadinti infrastruktūros, o kaip tik ją imtis savanoriškai tvarkyti ar prisidėti prie tvarkymo.

Taigi, žiūrėkime į karantiną, į ligos protrūkį ne tik kaip į kažką baisaus, bet įžvelkime ir naujas galimybes sustiprėti, sustiprinti Lietuvos verslus, optimizuoti valdymo ir sprendimų priėmimo procesus, raskime stiprybės perkrauti savo vertybes, atkurkime pasitikėjimą savo visų valstybe, tapkime socialiai atsakingesniais, išmokime dalintis su tais, kuriems labiau reikia, išmokime gyventi ne tik šia diena, bet ir ateitimi.

 

Autorių galite sekti  

Susiję straipsniai

Close