Raminta Popovienė. Ką pasirinskime: gerovės valstybę ar valstybės pabaigą?

Raminta Popovienė. Ką pasirinskime: gerovės valstybę ar valstybės pabaigą?

Regis stengiamės, nuolatos ieškome išeičių, kuriame darbo grupes, priimame įstatymus – tam, kad gyventi Lietuvoje būtų vis geriau. Bet emigracijos, skurdo, regioninės ir socialinės atskirties mastais mes stipriai lenkiame kitas Europos Sąjungos šalis ir sparčiais žingsniais judame į priekį vis blogesnės situacijos link.

MŪSŲ MOKESČIŲ PASIŪLYMAS

Tą rodo įvairios Europos statistikos ir indeksai, gąsdinantys mus, kad velkamės ES „uodegoje“, kad mus aplenkia net Rumunija. Tačiau nereikia statistinių lentelių, kad tą suprastume. Užtenka pažiūrėti į lėktuvų reisus, skrendančius į Britaniją, Airiją ar Norvegiją. Užtenka pasikalbėti su pensininku, gydytoju, mokytoju.

Atlyginimai maži, mokesčiai dideli, socialinė apsauga nekelia jokio pasitikėjimo. Ką darome ne taip, kad mūsų šalies makro-socialiniai rodikliai yra vieni prasčiausių ES?

Gerovės valstybė –  apie šį burtažodį, regis, neįgyvendinamą svajonę, esame girdėję ne vienas. Gerovę kiekvienas galime suprasti labai skirtingai, bet kalbant apie valstybę – tai tiesiog šalis, kurioje užtikrina, kad jos gyventojai jaustųsi gerai. Atlyginimai, socialinė apsauga, valstybės paslaugos.

Nors kai kurie mokslininkai išskiria keturis ar net penkis gerovės valstybės modelius, šiandien bene geriausiai žinoma (galima sakyti net ir klasika tapusi) yra G. Esping-Andersen pateikta gerovės valstybių tipologija. Išskiriami trys galimi gerovės valstybės modeliai – liberalusis, konservatyvusis-korporatyvinis ir socialdemokratins. Kartu nurodydomos ir šalys, kuriose vienas ar kitas modelis egzistuoja.

Liberaliojo gerovės valstybės modelio šalimis G. Esping-Andersen laiko anglosaksų šalis, tokias kaip D. Britanija ir JAV. Konservatyvusis-korporatyvinis modelis, pasak autoriaus, egzistuoja kontinentinėje Europoje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje, tuo tarpu socialdemokratinis – Šiaurės Europos šalyse.

Statistika, naujienos, o ir pačių žmonių patirtys liudija, kad skandinavijos šalys – panašiausios į tą sunkiai įgyvendinamą svajonę – gerovės valstybę. Socialdemokratinio modelio šalyse siekiama ne minimalių poreikių patenkinimo, bet visiems panašių aukštų gyvenimo standartų. Šio socialdemokratinio, dar kitaip vadinamojo perskirstomojo, gerovės valstybės modelio šalyse valstybė prisiima didžiausią atsakomybę, užtikrindama kiekvieno piliečio gerovę. Valstybė įsipareigoja garantuoti piliečių užimtumą, jų pajamų apsaugą bei vystyti perskirstomąją socialinės apsaugos sistemą.

Skamba gana sudėtingai, bet visi sutinkame, kad už savo sumokamus mokesčius norime gauti atitinkamas paslaugas. Norime jaustis saugūs dėl pajamų ir valstybės paslaugų. Norime, žinoti, kad valstybė pajėgs mumis pasirūpinti, kai mums to reikės.

Ir čia - įdomus dalykas, siekiame gyventi kaip Vakarų Europos valstybės, lygiuojamės ir sektinu pavyzdžiu laikome Šiaurės Europos šalis, mūsų piliečiai nesustabdomu srautu emigruoja gyventi į vadinamąsias gerovės valstybes (Norvegija, Jungtinė Karalystė), augina ten vaikus ir būsimus tų šalių piliečius, tačiau mes nerandame politinės valios ir galios atlikti vieną paprastą dalyką, kad taptume panašesni į tas „svajonių“ šalis – tiesiog įvesti progresinius mokesčius, vieną iš paprastesnių elementų, be kurių neįsivaizduojama jokia išsivysčiusi ir civilizuota Vakarų valstybė.

Tos valstybės, kuriose socialinė atskirtis mažiausia, o valstybinės paslaugos – patikimiausios, kartais taiko net iki 50% GPM tarifą. Tiems, kas uždirba išties labai daug. Gali skambėti labai baugiai. Bet jie moka mokesčius, nes žino, kad tai užtikrins jų saugumą. Jų mokesčiai išlaiko ne tik senjorus, kurių gerovė svarbi ir patiems dirbantiesiems. Jie išlaiko policiją, medikus, mokytojus... Jie garantuoja kokybiškas paslaugas jiems ir jų vaikams.

Tačiau Lietuvoje, kilus bet kokiai politinei iniciatyvai, siekiančiai sustiprinti valstybės kontrolės mechanizmus laisvosios rinkos atžvilgiu ir įgalinti valstybę perskirstyti pajamas, kildavo baisi isterija ir prasidėdavo grasinimai katastrofiška šalies ekonomikos baigtimi. Tą dalyką mes jau matėme ir patyrėme ne vieną kartą šalyje kilus diskusijoms (dažniausiai inicijuotoms socialdemokratų) dėl progresinių mokesčių įvedimo.

Visos senosios Europos demokratijos, pradedant D. Britanija, Prancūzija, Vokietija ir baigiant Pietų ir Šiaurės Europos šalimis, turi įsivedusios progresinius mokesčius ir tik kelios ES valstybės, posovietinės šalys ir buvusios socialistinio bloko šalys, tarp jų ir Lietuva, šiandien vis dar neturi progresinių mokesčių sistemos, kurios įvedimas galėtų tapti vienu mažu žingsniu gerovės valstybės kūrimo link.

Įvertindami savo šalies socioekonominę padėtį ir žvelgdami į savo valstybę 30 metų perspektyvoje, turėtume labai gerai pagalvoti, ar po kelių dešimtmečių šioje šalyje vis dar bus norinčių gyventi. Jeigu situacija Lietuvoje nesikeis, turime drąsiai pripažinti, jog ilgai netrukus tapsime nustekenta, apleista ir pamiršta Europos provincija.

Ar turime išeiti iš šios situacijos? Kokia nors išeitis visada yra. Pirmiausia, ką galima padaryti, siekiant įveikti sunkią šalies socioekonominę padėtį, tai yra paieškoti pavyzdžių, kaip tą padarė kiti ir iš jų pasimokyti. Ar gerovės valstybė būtų tas pavyzdys, į kurį turėtume atsigręžti? Aš manau – taip! Švediją būtų galima laikyti bene ryškiausiu socialdemokratinio gerovės valstybės modelio pavyzdžiu, į kurį Lietuva galėtų orientuotis.

Nepaisant to, kad vienu metu ekonominę recesiją patyrusiai Švedijai teko šiek tiek liberalizuoti savąjį gerovės valstybės modelį ir net imti judėti konservatyviojo modelio link, Lietuvos politinis elitas Šiaurės šalių gerovės modelį galėtų laikyti siekiamybe: turime reaguoti į šalyje egzistuojančią pajamų nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį. Nors šiuo metu Lietuvos piliečiai gyvena geriausiai nei kitais istoriniais laikotarpiais, bet jie niekuomet nepatyrė tikros vakarietiškos gerovės.

Nors šiuo metu Lietuvos piliečiai gyvena geriausiai nei kitais istoriniais laikotarpiais, bet jie niekuomet nepatyrė tikros vakarietiškos gerovės

Raminta Popovienė

Gal šis tikslas gali atrodyti per daug ambicingas, ir greičiausiai bent jau per artimiausius kelis dešimtmečius mums nepavyks jo pasiekti, bet svarbu tai, kad tiktai išsiskėlę tikslą įkopti į Everestą, mes palaipsniui įveikę mažesnius tarpinius kalnus, turime galimybių kada nors pasiekti aukščiausią viršukalnę.

Viso to pradžia ir mažas žingsnelis į priekį galėtų būti progresinių mokesčių įvedimas šalyje.

Close