Psichoterapeutas Andrius Kaluginas: „Turime vienytis dėl mūsų visų gyvenimo kokybės“

Psichoterapeutas Andrius Kaluginas: „Turime vienytis dėl mūsų visų gyvenimo kokybės“

Lietuviai geba puikiai susitelkti atėjus krizei – tai matėme ir karantino metu, kuomet sparčiai daugėjo įvairių socialinių iniciatyvų, gerumo akcijų. Tačiau grėsmei išnykus su ja dingsta ir vienybė bei pasitikėjimas. Turime dirbti, jog nuolat pasitikėtume vienas kitu ir nebijotume paprašyti pagalbos, sako psichoterapeutas, santykių ekspertas Andrius Kaluginas. Su juo pasikalbėjome apie gresiančias karantino pasekmes visuomenei, pasitikėjimą savimi bei aplinkiniais ir sudėtingą vienišumo problematiką.

- Per karantiną daug žmonių greičiausiai pirmą kartą susidūrė su tokiu vienišumu – jų negalėjo aplankyti vaikai, kaimynai, ir nors kai kurie naudojosi nuotolinio ryšio priemonėmis vis dėlto jos nepakeičia gyvo bendravimo. Kaip manote, kokių pasekmių gali atnešti šis ilgas vienišumo laikotarpis?

- Pradėkime nuo to, kad vienišumas ir socialinė izoliacija yra skirtingi dalykai. Pirmuoju atveju tai yra subjektyvus jausmas, kai žmogus jaučiasi nereikalingas, pavyzdžiui, taip gali jaustis kažkuo išsiskiriantys jaunuoliai, neįgalūs žmonės.

Socialinė izoliacija yra objektyvus jausmas, kai tavęs nelanko socialiniai darbuotojai, atsisako draugai, netenki darbo, artimo žmogaus. Karantinas tikrai ją padidino. Žmonės pasijuto ne tik nereikalingi, bet ir objektyviai atskirti.

Taigi tai skirtingi dalykai. O vienišumą žmonės Lietuvoje išgyvena nepriklausomai nuo karantino. Apskaičiuota, kad apie 30 proc. žmonių išgyvena subjektyvų vienišumą ar, kitaip tariant, nereikalingumą.

Anksčiau, remiantis apklausomis, apie 500 tūkst. žmonių Lietuvoje jautėsi vieniši, o po karantino manančių, kad jie yra niekam nereikalingi, padaugės.

Labai didelė tikimybė, kad žmonės taps piktesni, labiau susipriešinę, pavydesni. Kalbu, visų pirma, apie vyresnio amžiaus žmones, kurie neturi įgūdžių naudotis technologijomis.

Kita vertus, jaunų žmonių situacija ne ką geresnė. Statistika rodo, kad subjektyvus vienišumo jausmas ypač būdingas 18–25 metų jaunuoliams. Jie jaučia nepritapimą prie visuomenės, nereikalingumo jausmą, jiems sunku rasti darbą.

Anksčiau, remiantis apklausomis, apie 500 tūkst. žmonių Lietuvoje jautėsi vieniši, o po karantino manančių, kad jie yra niekam nereikalingi, padaugės.

Į ką tai transformuosis? Gal per anksti spėlioti, bet, manau, kad jei dabar nepradėsime skatinti bendruomeniškos veiklos, žmonės dar labiau susvetimės, vienas nuo kito tols ir turėsime postkarantininę socialinę distanciją, kuri reikš ir psichologinį susvetimėjimą. Tai pati baisiausia vienišumo pasekmė.

- O kaip su tuo kovoti? Vienoje savo „Žinių radijo“ laidoje minėjote, kad svarbu neprarasti optimizmo. Kaip tai padaryti?

- Vienišumas nebūtinai yra problema. Tokia tampa, jei žmogus per tą vienišumą nerealizuoja savęs, jeigu prastėja gyvenimo kokybė.

Atstumti žmonės puola į ydingą pesimizmą. Jie mąsto maždaug taip: nėra išeities, nes aš esu nevykėlis, niekam nereikalingas. Jie nuleidžia rankas ir galvoja, kad taip bus visada.

Optimizmo puoselėjimas prasideda nuo pasitikėjimo savimi. Jeigu esi nereikalingas vienoje įmonėje, nebūtinai būsi nereikalingas ir kitoje. Galbūt tai ne tavo, o darbdavio, kuris tavęs neatskleidė, nesugebėjo suprasti, rasti tau tinkamų užduočių, problema.

Arba jeigu išėjęs į pensiją žmogus jaučiasi niekam nereikalingas – tai visuomenės problema.

Optimizmas padėtų žmonėms geriau save priimti – vertinti kaip reikalingus, kaip gebančius įsilieti į visuomenę, būti jos dalimi. Tokio optimizmo mums labai trūksta ir atstumti žmonės dažnai užsisklendžia savyje, puola į neviltį ir destrukciją. Tyrimais įrodyta, kad depresija yra vienišumo pasekmė, o ne priežastis. Kraštutinis destrukcijos atvejis yra savižudybė, kai žmogus jaučiasi nepritampantis ir nemato kitos išeities.

Optimizmo puoselėjimas prasideda nuo pasitikėjimo savimi. Jeigu esi nereikalingas vienoje įmonėje, nebūtinai būsi nereikalingas ir kitoje.

Todėl ir kviečiu puoselėti savyje optimizmą, nenurašyti savęs dėl dalykų, kurie kažkam nepatinka.

Jeigu žmogus nešioja akinius, tai nereiškia, kad jis bus atstumtas gero regėjimo žmonių – jis yra toks pats, kaip ir kiti, dėl akinių netampa blogesnis.

Dažnai tiesiog dėl „akinių“ – tai gali būti bet kas – mes puolame į neviltį. To nereikėtų daryti.

- Kokį vaidmenį, trūkinėjant bendruomeniniams ryšiams ir atsirandant vienišumo jausmui, vaidina individualizmas? Pažvelgus į populiariąją kultūrą, ypač Holivudo filmus, siužetas vystosi aplink vieną herojų, pavyzdžiui, Rembo. Ar iš to susikuriame vaizdinį, kad būti vienam ir stipriam yra gerai?

- Individualizmas yra pagrindinė kapitalistinės sistemos ašis ir tai nėra nei blogai, nei gerai. Jei žmogus yra pajėgus ir gali išgyventi vienas, kurti įmonę, partiją vienas – čia jau jo pasirinkimas.

Žinoma, vienišumo mada arba vienišumo kultas negimė vakar. Jeigu rašyčiau vienišumo istorijos knygą, pradėčiau nuo XIX a. pradžios, kai buvo sukurtas skvošas, pasjansas, imta skaityti tyliai, kas, beje, iki tol buvo amoralu.

Vėliau, XX a., jau ir verslas pradėjo išnaudoti vienatvę, atsirado vienišumo ekonomika. Žinomiausias to pavyzdys – „Ikea“: viskas sutvarkyta taip, kad pats vienas žmogus gali įsirengti namus, surinkti baldus ir pan.

Kitas „Ikea“ bruožas – mažos patalpos. Tai vienišumo ekonomikos kulminacija.

Vienišumas turi ekonominę, politinę, socialinę ir kultūrinę dedamąsias. Tačiau, nepaisant to, kad iki šiol skaitome tyliai, gyvename vieno kambario butuose ir pan., pasaulio ir ypač Šiaurės Europos šalių patirtys rodo, kad be komandos, be bendruomeniškumo nusirisime į beviltiškumą.

Jeigu rašyčiau vienišumo istorijos knygą, pradėčiau nuo XIX a. pradžios, kai buvo sukurtas skvošas, pasjansas, imta skaityti tyliai, kas, beje, iki tol buvo amoralu.

Kitu atveju esi pasmerktas kovoti prieš sistemą, bet vienas prieš ją papūsti negali. Jeigu tau sako, kad reikia duoti kyšį, nes tokia sistema, bet tu pasipriešini ir, tikiu, lieki kaltas. Negali vienas įkurti įmonės, nes tau reikia derinti su sistema. Vienas negali protestuoti, nes tau reikia suderinti su valdžia. Ir jeigu nori išreikšti savo nuomonę, nesi tikras, jeigu esi vienas, kad sistema tavęs buldozeriu nesulygins su žeme.

Čia atsiranda kolektyvo galia, atsiranda daugiau lankstumo ir galimybių. Jeigu aš esu neįgalus žmogus, gyvenantis Žemaitijos glūdumoje, galiu užsikurti krosnį, bet negaliu padaryti daug kitų dalykų ir man reikia tam tikros komandos.

Vienišumas kultivuojamas anksčiau nei „Rembo“. Kapitalizmas prie to puikiai prisitaikė ir ačiū Dievui, tam jis ir yra, kad prisitaikytų. Turėtume suprasti, kad lokaliai galime būti vieniši, bet jeigu norime gerinti savo gyvenimo kokybę, būtinas bendruomeniškumas, pasitikėjimas ir komandos galia.

Esate sakęs, kad pandemijos metu pamatėme, jog pasitikėjimo trūksta. Bet juk atsirado įvairių socialinių iniciatyvų, žmonės siuvo kaukes, ėjo į parduotuves pirkti maisto kaimynams. Ar neatsirado pasitikėjimo ar bent jau tikėjimo, kad tau kažkas padės?

Labai geri pavyzdžiai, to buvo daug. Bet ar šis pasitikėjimas išliks po pandemijos? Lietuvių tauta puikiai demonstruoja, kad gali susivienyti prieš kažką – jeigu yra vidinis arba išorinis priešas, stojame išvien. Viskas čia gerai.

Užduotis – sistemiškai palaikyti pačius geriausius mūsų bruožus, kad nebūtų taip, jog Baltijos kelyje stovime susikibę rankomis, o jau po 3 metų puolame į politines rietenas ir esame pasirengę perkąsti vieni kitiems gerkles. Kai kovojome už laisvę, visi supratome, kodėl tai reikia daryti. Ją iškovojome, ir ką šiandien matome Seime? Rietenas.

Susitelkimas kriziniais atvejais tikrai nuostabus, bet jis dingsta atslūgus grėsmei. Ar mums reikia nuolat kurti priešą, kuris mus vienytų? Tai puikiai išnaudoja konservatoriai – vidinis priešas yra „valstiečiai žalieji“ arba bet kas, kas nesutinka su konservatoriais. Manau, tai ydinga praktika. Mes turime vienytis dėl mūsų visų gyvenimo kokybės, vienytis dėl to, jog visi esame verti, kad mumis rūpintųsi, jeigu negalime pasirūpinti savimi.

Susitelkimas kriziniais atvejais tikrai nuostabus, bet jis dingsta atslūgus grėsmei. Ar mums reikia nuolat kurti priešą, kuris mus vienytų?

Pamenu, studijų laikais vakarėlyje draugo paklausiau, kiek sumuštinių atsinešti. Jis atsakė: „Sau ir dar vienam.“ Šita taisykle aš ir vadovaujuosi.

Turime norėti padėti vienas kitam ne grėsmių laikotarpiu. Likti atviri, geranoriški. Žmonėmis, kuriais gali pasitikėti – kad žinočiau, jog mano kaimynas atneš man pieno, jeigu jo paprašysiu.

Labai daug važinėju po Lietuvą su seminarais. Ką man sako pagyvenę žmonės? Kad tualete jau tris dienas perdegusi lemputė ir niekas jos nepakeičia, kad čiaupas sugedęs ir aš negaliu nusiprausti ar išplauti indų. Čia vienišumas tampa prasta gyvenimo kokybe. Čia tu ne Rembo – jeigu negali įsukti lemputės, tu tiesiog negali to padaryti.

O kaip su santykiais šeimoje? 2–3 mėnesius žmonės praleido namie, turbūt tarp jų atsirado trintis, nes jiems buvo neįprasta tokį ilgą laiką būti šalia, dalytis nelabai didele erdve. Kaip atkurti tą ryšį, kuris buvo iki karantino, darant prielaidą, jog tai buvo gana gerai funkcionuojanti šeima?

Jeigu tai buvo gana gerai funkcionuojanti šeima, nebus ir trinties. Atlikti tyrimai rodo, kad priverstinis buvimas kartu neprideda naujų problemų, tik ryškina senas. Yra labai daug šeimų, kurios šį buvimą kartu išnaudojo santykiams gerinti, mėgavimuisi vienas kitu, intymumu.

Problemų yra tada, kai atsiranda trintis. Iš kur? Tai naujos aplinkybės, kurios išryškina ankstesnes problemas, bet dėl gyvenimo ritmo, nuovargio žmonės jų nesprendė. Pavyzdžiui, antrajai pusei gali nepatikti, kad grįžęs iš darbo žmogus sėda prie kompiuterio ir toliau dirba. Per daug metų tai buvo suprasta, su tuo susitaikyta, bet tai niekada nepatiko. Atėjus karantinui sėdime namuose, bet jūs ir toliau prie kompiuterio. Jums sako – pabendraujam? Atsakote: „Tuoj, reikia dirbti“, o kadangi erdvė kompaktiška, pradeda lįsti nepasitenkinimas: „Tu visada prie kompiuterio, aš niekada tavęs nematau“. Jūs ginatės: „Aš uždirbu pinigus, tai labai svarbu“. Jums atsako, kad reikia ne pinigų uždirbimo mašinos, o žmogaus bendravimui. Turime konfliktą, kuris prasidėjo labai seniai.

Todėl ir sakau, kad karantinas tik išryškino jau egzistuojančias problemas. Mačiau daug pavyzdžių, iš to darau išvadas, o tyrimai jas patvirtina. Tad nereikėtų sakyti, kad karantinas sugriovė šeimas. Jis galbūt tik paspartino kai kurių šeimų griūtį.

Jei yra problema, bet mes kalbamės, pasitelkiame specialistus, einame į seminarus, komunikuojame su antrąja puse ir vaikais – tada jokie karantinai, jokios trintys nebus baisios.

Susiję straipsniai

Close